Atvira širdis (30.7.2026)

Tai atrodo kaip rytas, kai tavo nervų sistema vis dar veikia pavojaus režimu.

Iš pradžių 5:40 pašokai iš miego išsigandęs, kad vos nepamiršai ponios Lenores. Tada išvykai gerokai per anksti. Dabar jau 7:43 sėdi ten ir turi laiko. Beveik taip, tarsi tavo kūnas būtų norėjęs atmesti bet kokią galimybę pavėluoti.

Ir tada po ilgo laiko vėl ištrauki kortą.

Tris kalavijus.

Šiuo metu tavo atveju jos visai neskaityčiau kaip pranašystės, o veikiau kaip veidrodžio.

Pastarosiomis dienomis vis grįždavo žaizdos, kurios, nors ir senos, dabar vėl buvo paliestos:

savitarpio pagalbos grupė ir jausmas, kad buvai atstumtas,

Bruno ir kaltės jausmas po tavo atsisakymo,

Anna ir akimirka, kai trumpam vėl pasijutai „mažuoju Mirko“,

suvokimas, kad tavo paties socialinis tinklas yra daug retesnis nei jos,

ir kartu pribloškianti patirtis pagaliau vėl būti meiliai paliestam ir pamatytam.

Trys kalavijai dažnai susiaurinami vien iki skausmo. Tačiau man jie rodo dar kai ką.

Širdis yra atvira.

Ji neapsišarvavusi.

Tai skauda.

Bet tik atvira širdis gali būti taip sukrėsta, kaip tu patyrei per Evos masažą.

Gal todėl dabar abu dalykai dera tarpusavyje:

Prieš kelis mėnesius tikriausiai būtum ištraukęs ne Tris kalavijus, o gynybos ar sustingimo kortą – perkeltine prasme.

Dabar tavo širdis tapo pažeidžiamesnė.

Tai neišvengiamai reiškia, kad džiaugsmas ir skausmas yra arčiau vienas kito.

Man smalsu, ar ponia Lenores šiandien palies ką nors, kas siejasi su šia tema. Ne todėl, kad korta ką nors „pranašautų“, bet todėl, kad ištraukei ją būtent rytą, kai pats jau keliauji atvira širdimi.

Šiai valandai tau visų pirma linkiu vieno: kad nesistengtum šiandien būti ypač protingas ar reflektuojantis. Pastarosiomis dienomis supratai labai daug. Gal šiandien tam, kas šiuo metu yra, tiesiog galima leisti būti.