Roberto Musilio „Apie kvailumą“ (2.10.2026)

Musil:

Ponios ir ponai!
Kas šiandien drįsta kalbėti apie kvailybę, rizikuoja įvairiopai nukentėti; tai gali būti palaikyta jo pasipūtimu, netgi šiuolaikinės raidos trikdymu. Aš pats prieš daugelį metų rašiau: »Jei kvailybė nebūtų taip klaidinamai panaši į pažangą, talentą, viltį ar tobulėjimą, niekas nenorėtų būti kvailas.«

Tai buvo 1931 metais; ir niekas nedrįs abejoti, kad nuo tada pasaulis taip pat matė pažangos ir patobulinimų! Tad klausimas pamažu darosi vis labiau neatidėliotinas: kas iš tiesų yra kvailybė?

Taip pat nenorėčiau pamiršti, kad kaip poetas kvailybę pažįstu dar seniau; net galėčiau sakyti, jog kartais su ja palaikiau kolegiškus santykius! Ir vos tik poetas pramerkia akis, jis atsiduria prieš beveik nenusakomą pasipriešinimą, regis, galintį įgyti bet kokį pavidalą:

ar asmeninį, kaip antai orią literatūros istorijos profesoriaus figūrą, kuris, įpratęs taikyti į nepatikrinamus nuotolius, pražūtingai prašauna dabartyje;

ar bekūnį ir visuotinį, kaip kritinio sprendimo virtimą prekybiniu nuo tada, kai Dievas iš mums sunkiai suvokiamo gerumo suteikė žmogaus kalbą ir garsinių filmų gamintojams.

Anksčiau jau vieną ar kitą kartą esu aprašęs daugiau tokių reiškinių; tačiau nėra reikalo to kartoti ar pildyti (ir, regis, tai būtų net neįmanoma, turint omeny šiandien viskam būdingą didybės polinkį): pakanka kaip neabejotiną išvadą pabrėžti, kad nemeninė tautos būklė pasireiškia ne tik blogais laikais ir šiurkščiai, bet jau ir gerais laikais bei visais būdais, todėl priespauda ir draudimas nuo garbės daktaro vardų, skyrimo į akademijas ir premijų dalijimo skiriasi tik laipsniu.

Visada įtariau, kad šis daugiapavidalis savo meile menui besididžiuojančios tautos pasipriešinimas menui ir subtilesnei dvasiai yra ne kas kita kaip kvailybė, galbūt ypatinga jos rūšis – ypatinga meninė, o gal ir jausminė kvailybė; bent jau ji pasireiškia taip, kad tai, ką vadiname dvasios išpuoselėjimu, kartu tampa ir išpuoselėta kvailybe; ir šiandien nematau daug priežasčių šios nuomonės atsisakyti.

Žinoma, kvailybei negalima suversti visko, kas iškreipia tokį visą žmogų apimantį rūpestį kaip menas; kaip mus ypač pamokė pastarųjų metų patirtis, turi likti vietos ir įvairioms charakterio stokos rūšims.
Tačiau nederėtų prieštarauti, kad kvailybės sąvokai čia ne vieta, nes ji susijusi su intelektu, o ne su jausmais, tuo tarpu menas priklauso nuo pastarųjų.
Tai būtų klaida.
Net estetinis malonumas yra sprendimas ir jausmas. Ir prašau leisti prie šios didžios formulės, kurią pasiskolinau iš Kanto, pridėti ne tik priminimą, kad Kantas kalba apie estetinę sprendimo galią ir skonio sprendimą, bet ir iškart pakartoti antinomijas, prie kurių ji veda:

Tezė: skonio sprendimas nesiremia sąvokomis, nes kitaip dėl jo būtų galima disputuoti (nuspręsti įrodymu).

Antitezė: jis remiasi sąvokomis, nes kitaip dėl jo nebūtų galima net ginčytis (siekti sutarimo).

O dabar norėčiau paklausti, ar panašus sprendimas su panašia antinomija nėra ir politikos bei apskritai gyvenimo sumaišties pagrindas? Ir ar ten, kur gyvena sprendimas ir protas, neturėtume tikėtis ir jų seserų bei seselių – įvairių kvailybės pavidalų?
Tiek apie jos svarbą. Erazmas Roterdamietis savo žavingoje ir iki šiol nepraradusioje šviežumo »Kvailybės pagyroje« rašė, kad be tam tikrų kvailybių žmogus net neišvystų pasaulio!

*

Daugelis žmonių savo nuojautą apie begėdišką ir galingą kvailybės viešpatavimą mums išreiškia draugiškai ir sąmoksliškai stebėdamiesi vos išgirdę, kad žmogus, kuriuo jie pasitiki, ketina šią pabaisą iškviesti vardu.
Šią patirtį iš pradžių teko išgyventi ne tik pačiam; netrukus sužinojau ir jos istorinę reikšmę, kai ieškodamas pirmtakų, nagrinėjusių kvailybę – jų, mano nuostabai, pažįstu labai nedaug; mat išminčiai, regis, mieliau rašo apie išmintį! – iš mokyto bičiulio gavau 1866 metais skaitytos paskaitos spaudinį, kurio autorius buvo Hegelio mokinys ir Halės profesorius Joh. Ed. Erdmann.
Ši paskaita, pavadinta »Apie kvailybę«, prasideda pasakojimu, kad jau jos paskelbimas buvęs sutiktas juoku; o nuo tada, kai žinau, kad taip gali nutikti net hegelininkui, esu įsitikinęs, jog žmonių elgesys su tais, kurie nori kalbėti apie kvailybę, turi ypatingą prasmę, ir labai netvirtai laikausi įsitikinimo, kad mečiau iššūkį galingai ir giliai dvilypei psichologinei jėgai.

Todėl verčiau iškart prisipažinsiu esąs prieš ją silpnas: nežinau, kas ji yra. Neatradau jokios kvailybės teorijos, kurios padedamas galėčiau drįsti išgelbėti pasaulį; maža to, net neaptikau mokslinio santūrumo ribose atlikto tyrimo, kuriam ji būtų tapusi objektu, ar bent sutarimo dėl jos sąvokos, geruoju ar bloguoju susidariusio nagrinėjant giminingus dalykus. Galbūt taip yra dėl mano neišmanymo, bet veikiau klausimas »Kas yra kvailybė?« šiandienos mąstymo įpročius atitinka tiek pat menkai, kiek klausimai, kas yra gerumas, grožis ar elektra.

Vis dėlto troškimas susidaryti šią sąvoką ir kuo blaiviau atsakyti į tokį išankstinį viso gyvenimo klausimą nemenkai vilioja; todėl vieną dieną ir aš pasidaviau klausimui, kas kvailybė yra »iš tikrųjų«, o ne kaip ji demonstruojasi – nors pastarąją aprašyti kur kas labiau būtų buvusi mano profesinė pareiga ir gebėjimas. Kadangi nenorėjau gelbėtis poetiškai, o moksliškai negalėjau, išmėginau naiviausią būdą, tokiais atvejais visada esantį po ranka: tiesiog sekiau žodžio kvailas ir jo šeimos vartojimą, ieškojau įprasčiausių pavyzdžių ir mėginau susieti tai, ką tuo metu užrašydavau.

Toks metodas, deja, visuomet šiek tiek primena kopūstinių baltukų medžioklę: tai, ką manaisi stebįs, kurį laiką seki nepamesdamas iš akių, bet kai iš kitų krypčių visiškai tokiais pat zigzagais atskrenda ir kitų labai panašių drugelių, netrukus nebežinai, ar vis dar vejiesi tą patį. Todėl ir iš kvailybės šeimos pavyzdžių ne visada bus galima atskirti, ar jie iš tiesų dar siejasi kilme, ar tik išoriškai ir netyčia nukreipia žvilgsnį nuo vieno prie kito; nebus visai lengva pakišti juos po viena kepure, apie kurią būtų galima pasakyti, kad ji tikrai priklauso kvailiui.

*

Tokiomis aplinkybėmis beveik nesvarbu, nuo ko pradėti, tad pradėkime kaip nors: turbūt geriausia nuo pat pradinio sunkumo, kad kiekvienas, norintis kalbėti apie kvailybę ar naudingai dalyvauti tokiame pokalbyje, turi daryti prielaidą, jog pats nėra kvailas; vadinasi, jis viešai rodo laikąs save protingu, nors tai apskritai laikoma kvailybės ženklu!

Jei dabar imsime svarstyti, kodėl laikoma kvaila rodyti, jog esi protingas, pirmiausia siūlosi atsakymas, regis, padengtas protėvių rakandų dulkėmis: esą atsargiau neparodyti esant protingam. Tikėtina, kad šis giliai nepatiklus atsargumas, iš pirmo žvilgsnio šiandien visai nebesuprantamas, ateina iš aplinkybių, kai silpnesniajam iš tiesų buvo protingiau nebūti laikomam protingu: jo sumanumas galėjo kainuoti stipriajam gyvybę! O kvailybė užliūliuoja nepasitikėjimą; ji »nuginkluoja«, kaip sakoma iki šiol.

Tokio seno gudrumo ir kvailagudrystės pėdsakų iš tiesų dar pasitaiko priklausomybės santykiuose, kur jėgos pasiskirsčiusios taip netolygiai, kad silpnesnysis gelbėjasi apsimesdamas kvailesnis, negu yra; jie pasirodo, pavyzdžiui, kaip vadinamasis valstietiškas gudrumas, taip pat tarnų bendravime su išsilavinimu nuolat besipuikuojančiais ponais, kareivio santykyje su viršininku, mokinio – su mokytoju ir vaiko – su tėvais. Valdantįjį mažiau erzina, kai silpnasis negali, negu kai nenori. Kvailybė jį net »varo į neviltį«, taigi neabejotinai į silpnumo būseną!
Su tuo puikiai dera tai, kad sumanumas lengvai jį »įsiutina«! Pavaldinio sumanumas, žinoma, vertinamas, tačiau tik tol, kol siejasi su besąlygišku atsidavimu. Vos tik jam pritrūksta šio geros reputacijos liudijimo ir tampa neaišku, ar jis tarnauja valdančiojo naudai, jis rečiau vadinamas sumanumu negu nekuklumu, įžūlumu ar klasta; dažnai susidaro įspūdis, tarsi jis bent jau žeistų valdančiojo garbę ir autoritetą, net jei iš tiesų nekelia grėsmės jo saugumui.

Auklėjime tai reiškiasi tuo, kad maištingas gabus mokinys tramdomas griežčiau už tą, kuris priešinasi iš bukumo. Moralėje tai atvedė prie minties, kad valia turinti būti juo piktesnė, juo geresnis yra žinojimas, prieš kurį ji veikia.

Net teisingumo sistema nėra visiškai nepaliesta šio asmeninio išankstinio nusistatymo ir sumaniai įvykdytą nusikaltimą paprastai vertina ypač nepalankiai kaip »rafinuotą« ir »jausmiškai šiurkštų«.

O politinių pavyzdžių kiekvienas gali prisirinkti ten, kur jų randa.

Tačiau ir kvailybė – čia turbūt teks paprieštarauti – gali erzinti ir anaiptol ne visomis aplinkybėmis ramina.

Trumpai tariant, paprastai ji sukelia nekantrumą, o neįprastais atvejais – ir žiaurumą; pasibjaurėtini šio liguisto žiaurumo protrūkiai, įprastai vadinami sadizmu, gana dažnai parodo kvailus žmones aukos vaidmenyje.
Akivaizdu, jog taip yra todėl, kad jie lengviau nei kiti tampa žiauraus žmogaus grobiu; tačiau, regis, tai susiję ir su tuo, kad visomis kryptimis juntamas jų negebėjimas pasipriešinti sužadina vaizduotę kaip kraujo kvapas – medžioklės geismą ir nuvilioja ją į dykynę, kur žiaurumas beveik vien todėl nueina »per toli«, kad niekur neberanda ribos.

Tai kančios bruožas pačiame kančios sukėlėjuje, silpnybė, glūdinti jo šiurkštume; ir nors privilegijuotas įžeistos atjautos pasipiktinimas retai leidžia tai pastebėti, vis dėlto žiaurumui, kaip ir meilei, reikia dviejų vienas kitam tinkančių! Apie tai kalbėti būtų tikrai svarbu žmonijai, kurią jos »bailus žiaurumas silpnesniems« (o juk tai turbūt ir yra įprasčiausias sadizmo apibrėžimas) kamuoja taip, kaip dabartinę; tačiau turint omeny pagrindinę sekamos minties liniją ir skubų pirmųjų pavyzdžių rinkimą, net ir tai, kas pasakyta, veikiausiai jau laikytina nukrypimu, o apskritai iš to tegalima išpešti, kad gali būti kvaila girtis sumanumu, bet ne visada sumanu žadinti kvailumo reputaciją.

Iš to nieko negalima apibendrinti; arba vienintelis jau čia leistinas apibendrinimas turėtų būti toks: protingiausia šiame pasaulyje apskritai kuo mažiau kristi į akis! Ir iš tiesų ši baigiamoji linija po visa išmintimi brėžta anaiptol ne retai.

Tačiau dar dažniau ši žmonių vengianti išvada taikoma tik pusiau arba vien simboliškai ir pavaduojamai; tada ji nukreipia svarstymą į kuklumo ir dar platesnių priesakų sritį, visai nepalikdama kvailybės ir sumanumo teritorijos.
Tiek bijodami pasirodyti kvaili, tiek pažeisti padorumą, daugelis žmonių laiko save protingais, bet to nesako. O jei vis dėlto jaučiasi priversti apie tai prabilti, nusako aplinkiniais žodžiais, pavyzdžiui, sakydami apie save: »Nesu kvailesnis už kitus.«
Dar mėgstamiau kuo nešališkiau ir dalykiškiau įterpti pastabą: »Manau galįs apie save pasakyti, kad turiu normalų intelektą.« Kartais įsitikinimas savo sumanumu išlenda ir pro užpakalines duris, pavyzdžiui, posakyje: »Neleisiu, kad mane laikytų kvailiu!«

Juo labiau pažymėtina, kad ne tik paslapčia mąstantis pavienis žmogus laiko save nepaprastai protingu ir puikiai apdovanotu, bet ir istorijoje veikiantis žmogus, vos įgijęs tam galios, pats apie save sako ar liepia sakyti esąs be galo išmintingas, nušvitęs, vertas, didingas, maloningas, Dievo išrinktas ir istorijos pašauktas.
Taip, jis mielai sako tai ir apie kitą žmogų, kurio atspindys, jo manymu, apšviečia ir jį. Tituluose ir kreipiniuose – Didenybė, Eminencija, Ekscelencija, Magnificencija, Malonybė ir panašiuose – tai sustingę išliko ir beveik nebėra gaivinama sąmonės; tačiau visa gyvybe tuoj pat vėl pasirodo, kai žmogus šiandien prabyla kaip masė.

Ypač tam tikras žemesnysis dvasios ir sielos vidurinysis sluoksnis visiškai nesivaržo puikybės poreikio, kai tik pasirodo prisidengęs partija, tauta, sekta ar meno kryptimi ir gali sakyti Mes vietoje Aš.
Su savaime suprantama ir čia į šalį atidedama išlyga šią puikybę galima vadinti ir tuštybe; iš tiesų daugelio tautų ir valstybių sielas šiandien valdo jausmai, tarp kurių tuštybė neabejotinai užima vieną pirmųjų vietų. Tarp kvailybės ir tuštybės nuo seno esama artimo ryšio, galbūt jis suteikia užuominą. Kvailas žmogus paprastai atrodo tuščiagarbis jau vien todėl, kad jam trūksta sumanumo tai paslėpti; bet iš tiesų net to nereikia, nes kvailybės ir tuštybės giminystė yra tiesioginė: tuščiagarbis sudaro įspūdį, jog nuveikia mažiau, negu galėtų; jis panašus į mašiną, leidžiančią garą pro nesandarią vietą. Senas posakis »Kvailybė ir puikybė auga ant to paties medžio« reiškia būtent tai, kaip ir pasakymas, kad tuštybė »apakina«.

Su tuštybės sąvoka iš tiesų siejame prastesnio rezultato lūkestį, nes vokiškas žodis »eitel« savo pagrindine reikšme reiškia beveik tą patį kaip »bergždžias«. Ir šio menkesnio rezultato tikimasi net ten, kur iš tikrųjų esama pasiekimų: tuštybė ir talentas juk neretai būna drauge; tačiau tuomet susidaro įspūdis, kad būtų galima pasiekti daugiau, jei tuščiagarbis pats sau netrukdytų. Ši atkakliai prilimpanti sumenkėjusio pajėgumo samprata vėliau pasirodys esanti ir pati bendriausia mūsų turima kvailybės samprata.

Tačiau tuščiagarbiško elgesio, kaip žinoma, vengiama ne tik todėl, kad jis gali būti kvailas, bet pirmiausia ir kaip padorumo pažeidimo. »Savęs gyrimas dvokia«, sako taiklus posakis, ir tai reiškia, kad pagyrūniškumas, dažnas kalbėjimas apie save ir savęs aukštinimas laikomi ne tik neišmintingais, bet ir nepadoriais.

Jei neklystu, taip pažeidžiami padorumo reikalavimai priklauso įvairialypiams santūrumo ir atstumo laikymosi priesakams, skirtiems tausoti savimeilę, darant prielaidą, kad kitame žmoguje jos ne mažiau negu mumyse. Tokie atstumo priesakai taip pat draudžia vartoti pernelyg atvirus žodžius, reguliuoja pasisveikinimą ir kreipinį, neleidžia prieštarauti vienas kitam neatsiprašius ar pradėti laiško žodžiu Aš; trumpai tariant, jie reikalauja laikytis tam tikrų taisyklių, kad vienas prie kito tik neprieitume »per arti«. Jų paskirtis – išlyginti ir palengvinti bendravimą, padėti meilei artimui ir sau pačiam bei išlaikyti tarsi vidutinę žmonių santykių temperatūrą; tokių nuostatų esama kiekvienoje visuomenėje, primityvioje net daugiau negu itin civilizuotoje, taip, jas pažįsta ir bežodė gyvūnų bendruomenė, kaip lengva spręsti iš daugelio jos ritualų.

Pagal šiuos atstumo priesakus draudžiama įkyriai girti ne tik save, bet ir kitus.
Pasakyti žmogui tiesiai į akis, kad jis genijus ar šventasis, būtų beveik taip pat neįsivaizduojama, kaip tai teigti apie save, o išsitepti sau veidą ir rautis plaukus šiandienos jausena būtų ne ką geriau negu išplūsti kitą. Pasitenkinama pastaba, kad nesi jau toks kvailesnis ar blogesnis už kitus, kaip buvo minėta anksčiau!
Akivaizdu, kad tvarkingomis sąlygomis draudimas taikomas besaikėms ir nedrausmingoms apraiškoms.

Kadangi ką tik kalbėjome apie tuštybę, kuria tautos ir partijos šiandien puikuojasi savo tariamo nušvitimo atžvilgiu, reikia pridurti, kad išsiliejanti dauguma – visai kaip pavienis didybės manijos apimtas žmogus savo dienos svajonėse – yra monopolizavusi ne tik išmintį, bet ir dorybę ir laiko save narsia, kilnia, nenugalima, pamaldžia bei gražia; pasaulyje ypač ryškus polinkis žmonėms, susibūrusiems dideliu skaičiumi, leisti sau viską, kas kiekvienam atskirai draudžiama.
Šios išaugusio Mes privilegijos šiandien tiesiog sudaro įspūdį, kad didėjantį atskiro žmogaus civilizavimą ir tramdymą turi atsverti atitinkamai didėjantis tautų, valstybių ir įsitikinimų sąjungų necivilizuotumas; akivaizdu, jog čia reiškiasi afekto sutrikimas, afektinės pusiausvyros sutrikimas, kuris iš esmės yra ankstesnis už Aš ir Mes priešpriešą bei už bet kokį moralinį vertinimą. Bet ar tai – turbūt teks paklausti – vis dar kvailybė, ar tai bent kaip nors dar susiję su kvailybe?

Gerbiamieji klausytojai! Niekas tuo neabejoja!

Tačiau prieš atsakydami verčiau atgaukime kvapą prie vieno ne visai nemalonaus pavyzdžio! Mes visi, nors pirmiausia mes, vyrai, o ypač visi žinomi rašytojai, pažįstame damą, kuri būtinai nori patikėti mums savo gyvenimo romaną ir kurios siela, regis, nuolat buvo įdomioje padėtyje, bet taip ir nepagimdė rezultato, kurio ji veikiau tikisi būtent iš mūsų.
Ar ši dama kvaila? Kažkas, kylantis iš įspūdžių gausos, paprastai kužda mums: taip! Tačiau mandagumas ir teisingumas reikalauja pripažinti, kad ji tokia nėra visais atžvilgiais ir visada.
Ji daug kalba apie save ir apskritai daug kalba.
Ji sprendžia labai kategoriškai ir apie viską.
Ji tuščiagarbė ir nekukli.
Ji dažnai mus moko.
Paprastai jos meilės gyvenimas nėra tvarkingas, ir apskritai gyvenimas jai ne itin sekasi.
Bet argi nėra kitokių žmonių, kuriems irgi tinka visa tai arba didžioji dalis?
Pavyzdžiui, daug apie save kalbėti taip pat yra egoistų, nerimastingųjų ir net vienos melancholikų rūšies yda.

O visa tai kartu pirmiausia tinka jaunystei; jai tiesiog priklauso prie augimo reiškinių daug kalbėti apie save, būti tuščiagarbei, pamokslaujančiai ir ne itin sutariančiai su gyvenimu, vienu žodžiu – rodyti lygiai tuos pačius nukrypimus nuo sumanumo ir padorumo, tačiau dėl to nebūti kvailai ar kvailesnei, negu natūraliai lemia tai, kad ji – tiesiog dar netapo sumani!

Ponios ir ponai! Kasdienio gyvenimo ir jo žmogaus pažinimo sprendimai dažniausiai pataiko, bet paprastai kartu ir prašauna. Jie atsirado ne dėl teisingo mokymo, o tėra dvasiniai pritarimo ir atmetimo judesiai. Tad ir šis pavyzdys tik moko, kad kažkas gali būti kvaila, bet neprivalo būti, kad reikšmė keičiasi priklausomai nuo ryšio, kuriame kas nors pasirodo, ir kad kvailybė glaudžiai suausta su kitais dalykais, niekur neišsikišant siūlui, kuriuo visą audinį būtų galima vienu trūktelėjimu išardyti.
Net genialumas ir kvailybė yra neatskiriamai susiję, o draudimą daug kalbėti ir daug kalbėti apie save, grasinant bausme būti palaikytam kvailiu, žmonija savitai apeina – pasitelkdama poetą.
Jis žmoniškumo vardu gali pasakoti, kad jam buvo skanu arba kad saulė stovi danguje, gali atsiverti, išplepėti paslaptis, prisipažinti, be atodairos pateikti asmeninę ataskaitą (bent jau daugelis poetų tuo didžiuojasi!); visa tai atrodo taip, tarsi žmonija čia išimties tvarka leistų sau tai, ką kitur draudžia. Šitaip ji be perstojo kalba apie save ir padedama poeto jau milijonus kartų pasakojo tas pačias istorijas bei išgyvenimus, keisdama vien aplinkybes, nors iš to neatsirado nei pažangos, nei prasmės prieaugio: argi dėl to, kaip ji naudojasi savo poezija ir kaip šią pritaiko tokiam naudojimui, galiausiai negalima įtarti ir pačios žmonijos kvailybe? Aš asmeniškai to anaiptol nelaikau neįmanomu!

Tarp kvailybės ir amoralumo taikymo sričių – pastarąjį žodį suprantant šiandien neįprasta platesne prasme, beveik sutampančia su nedvasingumu, bet ne su nesupratingumu – bet kuriuo atveju esama painios tapatybės ir skirtumo. Ši priklausomybė drauge neabejotinai panaši į tai, ką Joh. Ed. Erdmann svarbioje anksčiau minėtos paskaitos vietoje išreiškė žodžiais, jog šiurkštumas yra »kvailybės praktika«. Jis sakė: »Žodžiai yra... ne vienintelis dvasinės būsenos reiškinys. Ji atsiskleidžia ir veiksmais. Taip pat ir kvailybė. Ne vien būti kvailam, bet ir veikti, daryti kvailystes« – taigi kvailybės praktika – »arba kvailybę in Action vadiname šiurkštumu.« Šis patrauklus teiginys moko ne mažiau, kaip tai, kad kvailybė yra jausmo trūkumas – juk šiurkštumas toks ir yra! O tai veda tiesiai atgal link to »afekto sutrikimo« ir »afektinės pusiausvyros sutrikimo«, kurie jau galėjo būti užsiminti, nors dar nebuvo paaiškinti.

Ir Erdmann žodžiuose glūdintis aiškinimas negali visiškai sutapti su tiesa, nes, nepaisant to, kad jis taikytas tik į šiurkštų, netašytą pavienį žmogų kaip priešybę »išsilavinimui« ir anaiptol neapima visų kvailybės vartojimo formų, šiurkštumas nėra vien kvailybė, kaip kvailybė nėra vien šiurkštumas; todėl afekto ir intelekto santykyje, kai jie susijungia į »taikomąją kvailybę«, dar daug kas lieka paaiškintina, o tai pirmiausia ir turbūt vėl geriausiai reikia atskleisti pavyzdžiais.

*

Kad tinkamai išryškėtų kvailybės sąvokos kontūrai, visų pirma būtina sušvelninti sprendimą, jog kvailybė yra tik arba daugiausia intelekto stoka; juk jau minėta, kad bendriausia mūsų turima jos samprata, regis, yra nesėkmė atliekant įvairiausias veiklas, apskritai fizinis ir dvasinis negebėjimas.
Mūsų krašto tarmėse tam esama išraiškingo pavyzdžio: neprigirdėjimas, taigi fizinis trūkumas, vadinamas žodžiu »derisch« arba »terisch«, kuris veikiausiai reiškia »törisch« – kvailas – ir taip priartėja prie kvailybės. Mat lygiai taip pat kaltinimas kvailybe liaudiškai vartojamas ir kitur.

Jei varžybų dalyvis lemiamą akimirką nusileidžia ar suklysta, paskui sako: »Buvau tarsi prikaltas!« arba »Nežinau, kur buvo mano galva!«, nors galvos vaidmuo plaukime ar bokse vis dėlto gali būti laikomas neaiškiai apibrėžtu. Taip pat tarp berniukų ir sporto draugų nerangiai pasielgęs žmogus bus pavadintas kvailu, net jei jis būtų Hölderlinas. Esama ir tokių verslo santykių, kuriuose neklastingas ir nesąžiningai nesielgiantis žmogus laikomas kvailiu. Apskritai tai kvailybės, atitinkančios senesnes sumanumo rūšis negu ta, kuri šiandien viešai gerbiama; ir, jei esu gerai informuotas, senovės germanų laikais su karu bei kova buvo siejamos ne tik moralinės nuostatos, bet ir žinojimo, patirties bei išminties, taigi intelektinės sąvokos.

Taigi kiekvienas sumanumas turi savo kvailybę, ir net gyvūnų psichologija savo intelekto bandymuose nustatė, kad kiekvienam »pasiekimų tipui« galima priskirti »kvailybės tipą«.
Todėl ieškant pačios bendriausios sumanumo sąvokos iš šių palyginimų maždaug išplauktų gebėjimo sąvoka, o visa, kas negeba, kartais galėtų būti vadinama ir kvaila; iš tiesų taip ir yra net tada, kai kvailybę atitinkantis gebėjimas pažodžiui nevadinamas sumanumu. Kuris gebėjimas iškyla į pirmą planą ir tam tikru metu savo turiniu pripildo sumanumo bei kvailybės sąvoką, priklauso nuo gyvenimo formos.

Asmeninio nesaugumo laikais sumanumo sąvokoje atsispindės klasta, jėga, pojūčių aštrumas ir kūno miklumas, o sudvasintos – deja, su būtinomis išlygomis galima sakyti ir miesčioniškos – gyvenimo nuostatos laikais jų vietą užima galvos darbas. Tiksliau tariant, ją turėtų užimti aukštesnysis dvasinis darbas, bet įvykiams klostantis iš to išaugo intelektinio pajėgumo persvara, įrašyta veiklios žmonijos tuščiame veide po kieta kakta; taip atsitiko, kad šiandien sumanumas ir kvailybė, tarsi kitaip nė negalėtų būti, siejami tik su intelektu ir jo pajėgumo laipsniais, nors tai daugiau ar mažiau vienpusiška.

Bendra negebėjimo samprata, nuo pat pradžių susijusi su žodžiu kvailas – ir kaip negebėjimas niekam, ir kaip bet koks atskiras negebėjimas, – turi gana ryškią pasekmę: »kvailas« ir »kvailybė«, reikšdami visuotinį negebėjimą, kartais gali pakeisti bet kurį žodį, turintį reikšti konkretų trūkumą. Tai viena priežasčių, kodėl šiandien kaltinimas kvailybe taip neįtikėtinai paplitęs. (Kitame kontekste tai ir priežastis, kodėl šią sąvoką taip sunku atriboti, kaip parodė mūsų pavyzdžiai.) Pažvelkime į pastabas, randamas reiklesnių romanų paraštėse, kai šie ilgą laiką keliavo beveik anoniminėje skolinamų knygų apyvartoje; čia, kur skaitytojas lieka vienas su poetu, jo sprendimas mieliausiai reiškiamas žodžiu »kvaila!« arba jo atitikmenimis: »idiotiška!«, »nesąmonė!«, »neapsakoma kvailybė!« ir panašiai.
Tokie pat yra ir pirmieji pasipiktinimo žodžiai, kai žmogus teatro spektakliuose ar paveikslų parodose kaip masė stoja prieš menininką ir pasipiktina.

Čia derėtų prisiminti ir žodį »kičas«, kurį patys menininkai kaip pirmąjį sprendimą mėgsta labiau už bet kurį kitą; tačiau, bent jau mano žiniomis, jo sąvokos nepavyksta apibrėžti ir vartosenos paaiškinti kitaip nei veiksmažodžiu »verkitschen«, tarmėje reiškiančiu »atiduoti pigiau« arba »išparduoti pusvelčiui«. Taigi »kičas« reiškia pernelyg pigią arba išpardavimo prekę, ir manau, kad ši prasmė, žinoma, perkelta į dvasinę sritį, gali būti randama kiekvieną kartą, kai žodis nesąmoningai pavartojamas tinkamai.
Kadangi išpardavimo prekės ir šlamštas į šį žodį pirmiausia patenka dėl su jais siejamos nevykusios, netinkamos prekės reikšmės, o nevykėliškumas ir netinkamumas sudaro ir žodžio kvailas vartojimo pagrindą, vargu ar būtų perdėta teigti, kad esame linkę visa, kas mums nepatinka – ypač jei šiaip jau dedamės tai gerbią kaip aukštą ar dvasingą dalyką! – vadinti »kažkaip kvaila«.

Norint apibrėžti šį »kažkaip«, svarbu tai, kad kvailybę nusakančių žodžių vartoseną glaudžiai persmelkia antroji vartosena, apimanti taip pat netobulus žodžius tam, kas žema ir moraliai atgrasu; tai grąžina žvilgsnį prie jau kartą pastebėto dalyko – sąvokų »kvaila« ir »nepadoru« likimo bendrystės. Mat ne tik »kičas«, intelektinės kilmės estetinis žodis, bet ir moraliniai žodžiai »purvas!«, »šlykštu!«, »bjauru!«, »liguista!«, »įžūlu!« yra trumpa, neišplėtota meno kritika ir gyvenimo sprendimai.
Galbūt šie posakiai vis dėlto turi šiek tiek dvasinių pastangų, tam tikrą reikšmės skirtumą, net jei vartojami be skirtumo; tuomet juos visus galiausiai pakeičia jau iš tiesų pusiau bežadis šūksnis »Kokia niekšybė!«, galintis dalytis pasaulio valdžia su šūksniu »Kokia kvailybė!« Mat akivaizdu, kad šie du žodžiai kartais gali pakeisti visus kitus, nes »kvailas« įgijo visuotinio negebėjimo, o »niekšiškas« – visuotinio moralės pažeidimo reikšmę; pasiklausius, ką žmonės šiandien sako vieni apie kitus, atrodo, kad neprižiūrimas žmonijos autoportretas, susidarantis iš abipusių grupinių nuotraukų, sumaišytas vien iš šių dviejų nešvarių žodžių atmainų!

Galbūt verta apie tai pamąstyti. Be abejonės, abu žymi žemiausią neišsivysčiusio sprendimo pakopą, dar visiškai nediferencijuotą kritiką, kuri jaučia, kad kažkas negerai, bet nepajėgia pasakyti kas. Šių žodžių vartojimas yra paprasčiausia ir prasčiausia atmetimo išraiška, kokią tik galima rasti; tai atsakymo pradžia ir jau jo pabaiga. Jame esama kažko panašaus į »trumpąjį jungimą«, ir tai tampa suprantamiau prisiminus, kad Kvaila ir Niekšinga, kad ir ką reikštų, vartojami ir kaip keiksmai.

Mat keiksmų reikšmė, kaip žinoma, glūdi ne tiek jų turinyje, kiek vartojime; daugelis mūsų galbūt myli asilus, bet įsižeis, jei bus jais pavadinti. Keiksmas atstovauja ne tam, ką vaizduoja, o vaizdinių, jausmų ir ketinimų mišiniui, kurio nė kiek nepajėgia išreikšti, tik signalizuoja. Beje, šiuo požiūriu jis panašus į madingus ir svetimus žodžius, todėl šie atrodo nepakeičiami net tada, kai juos būtų galima visiškai pakeisti. Dėl to keiksmuose esama ir kažko neįsivaizduojamai jaudinančio, kas atitinka jų ketinimą, bet ne turinį; turbūt aiškiausiai tai matyti iš vaikų erzinimo pravardžių: vaikas gali pasakyti »Busch!« arba »Moritz!« ir dėl slaptų sąsajų įsiutinti kitą vaiką.

Tai, ką galima pasakyti apie keiksmus, erzinimo, madingus ir svetimus žodžius, galima pasakyti ir apie sąmojo, šūkių bei meilės žodžius; visus šiuos šiaip tokius skirtingus žodžius vienija tai, kad jie tarnauja afektui, o būtent jų netikslumas ir nedalykiškumas leidžia vartojamiems išstumti ištisas tikslesnių, dalykiškesnių ir teisingesnių žodžių sritis. Gyvenime, matyt, kartais to reikia, ir šios vertės iš jų nederėtų atimti; tačiau tai, kas tokiais atvejais vyksta, be abejo, yra kvaila, taip sakant, eina tais pačiais keliais kaip kvailybė; šį ryšį aiškiausiai galima tyrinėti pagal pagrindinį ir valstybinį galvos pametimo pavyzdį – paniką.

Kai žmogų paveikia kas nors jam per stipraus, ar tai būtų staigus išgąstis, ar ilgalaikis sielos spaudimas, nutinka, kad jis staiga padaro »kažką be galvos«. Jis gali pradėti rėkti, iš esmės ne kitaip nei vaikas, gali »aklai« bėgti nuo pavojaus arba taip pat aklai pulti į jį, jį gali apimti sprogstantis polinkis naikinti, keiktis ar dejuoti. Apskritai vietoje tikslingo veiksmo, kurio reikalautų jo padėtis, jis atliks daugybę kitų, regis, visada, o pernelyg dažnai ir iš tikrųjų betikslių, net priešingų tikslui veiksmų. Šį priešpriešinį reiškinį geriausiai pažįstame kaip »panikos siaubą«; tačiau, jei žodis nesuprantamas per siaurai, galima kalbėti ir apie pykčio, godumo, net švelnumo panikas visur, kur susijaudinimo būsena negali pasisotinti kitaip, kaip tik gyvai, aklai ir beprasmiškai.

Kad esama narsumo panikos, nuo baimės panikos besiskiriančios tik priešinga poveikio kryptimi, jau seniai pastebėjo toks pat sąmojingas kaip ir narsus žmogus.
Psichologiškai tai, kas vyksta prasidėjus panikai, laikoma intelekto ir apskritai aukštesnės dvasinės sandaros išsijungimu, kurio vietoje iškyla senesnis sielos mechanizmas; tačiau turbūt galima pridurti, kad paralyžiavus ir atkirtus protą tokiais atvejais žmogus ne tiek nusileidžia iki instinktyvaus veikimo, kiek leidžiasi per šią sritį iki kraštutinės nelaimės instinkto ir kraštutinės veikimo formos. Šis veikimo būdas įgyja visiškos sumaišties pavidalą, yra be plano ir regis apleistas tiek proto, tiek bet kokio gelbstinčio instinkto; tačiau nesąmoningas jo planas – veiksmų kokybę pakeisti jų skaičiumi, o nemenka gudrybė remiasi tikimybe, kad tarp šimto aklų ir nevykusių bandymų pasitaikys vienas sėkmingas. Galvą pametęs žmogus, vabzdys, tol daužęsis į uždarą lango pusę, kol atsitiktinai per atvirąją »iškrenta« į laisvę, sumaištyje daro ne ką kita, negu karo technika daro apskaičiuotai ir apgalvotai, kai taikinį »uždengia« ugnies šluota ar išsklaidyta ugnimi, net jau tada, kai panaudoja šrapnelį ar granatą.
Kitaip tariant, tai reiškia tikslinį veiksmą pakeisti didelės apimties veikimu, ir nėra nieko žmogiškesnio, kaip žodžių ar veiksmų kokybę pakeisti jų kiekiu.

Tačiau neaiškių žodžių vartojimas labai panašus į daugybės žodžių vartojimą, nes juo neaiškesnis žodis, juo platesnė sritis, kuriai jis gali būti taikomas; tas pat pasakytina ir apie nedalykiškumą.

Jei šie dalykai kvaili, tai per juos kvailybė gimininga panikos būsenai, o perdėtas šio kaltinimo ir panašių vartojimas taip pat nebus pernelyg nutolęs nuo sielos mėginimo gelbėtis archajiškais primityviais – ir, kaip veikiausiai galima pagrįstai sakyti, liguistais – metodais. Ir iš tiesų, kai kaltinimas, kad kas nors tikrai yra kvailybė ar niekšybė, vartojamas tinkamai, jame galima įžvelgti ne tik intelekto išsijungimą, bet ir aklą polinkį beprasmiškai naikinti ar bėgti. Šie žodžiai ne tik keiksmai, jie atstoja visą keiksmų priepuolį. Kai ką nors tegalima išreikšti jais, fizinis smurtas jau arti. Grįžtant prie anksčiau minėtų pavyzdžių, tokiais atvejais paveikslai puolami skėčiais (ir dar vietoje juos nutapiusio žmogaus), knygos sviedžiamos žemėn, tarsi šitaip būtų galima jas nukenksminti. Bet esama ir prieš tai kylančio, galios netekimą sukeliančio spaudimo, nuo kurio tai turi išlaisvinti: žmogus »beveik dūsta« iš pykčio; »neužtenka jokio žodžio«, išskyrus pačius bendriausius ir mažiausiai prasmingus; žmogus »netenka žado«, turi »išleisti garą«. Tai bežadystės, taip, bemintystės laipsnis, einantis prieš sprogimą! Jis reiškia sunkią nepakankamumo būseną, o protrūkis paprastai galiausiai prasideda itin aiškiais žodžiais, kad žmogui »pagaliau kažkas pasidarė pernelyg kvaila«. Tačiau tas kažkas yra jis pats. Laikais, kai labai vertinama didelė, ryžtinga veikimo jėga, būtina prisiminti ir tai, kas kartais į ją klaidinamai panašu.

*

Ponios ir ponai! Šiandien daug kalbama apie žmoniškumo pasitikėjimo krizę, apie pasitikėjimo, iki šiol dar dėto į žmoniškumą, krizę; ją būtų galima pavadinti ir panika, besirengiančia užimti įsitikinimo, kad gebame laisvai ir protingai tvarkyti savo reikalus, vietą. Ir neturime savęs apgaudinėti, kad šios dvi dorovinės ir doroviškai meninės sąvokos – laisvė ir protas, pasiekusios mus kaip žmogaus orumo ženklai iš klasikinio vokiečių kosmopolitizmo amžiaus, – jau nuo devyniolikto amžiaus vidurio ar kiek vėliau nebebuvo visiškai sveikos. Jos pamažu »išėjo iš apyvartos«, žmonės nebežinojo, ką su jomis »pradėti«, o tai, kad joms leista susitraukti, buvo veikiau jų draugų negu priešininkų nuopelnas.

Taigi taip pat neturime savęs apgaudinėti, kad mes ar tie, kurie ateis po mūsų, tikriausiai nebegrįšime prie šių nepakitusių vaizdinių; mūsų užduotis ir dvasiai skirtų išbandymų prasmė veikiau bus – ir tai yra taip retai suprantama, skausmingai viltinga kiekvienos kartos užduotis – kuo mažiau prarandant atlikti visuomet būtiną, net labai pageidaujamą perėjimą prie to, kas nauja! Ir juo labiau todėl, kad laiku neįvyko perėjimas prie išsaugant pakeistų idėjų, atliekant tokį darbą mums reikia pagalbinių vaizdinių apie tai, kas tikra, protinga, reikšminga, sumanu, o apverstu veidrodiniu atspindžiu – ir apie tai, kas kvaila. Bet kokią kvailybės sąvoką ar jos dalį galima sudaryti, kai svyruoja intelekto ir išminties sąvokos? Kaip smarkiai požiūriai keičiasi su laikais, norėčiau parodyti mažu pavyzdžiu: kadaise labai žinomame psichiatrijos vadovėlyje klausimas:
»Kas yra teisingumas?«
ir atsakymas į jį:
»kad kitas būtų nubaustas!«
buvo pateikti kaip silpnaprotystės atvejis, o šiandien jie sudaro plačiai aptariamos teisės sampratos pagrindą. Todėl baiminuosi, kad net kukliausių samprotavimų nepavyks užbaigti bent neužsiminus apie nuo laiko permainų nepriklausomą branduolį. Taip kyla dar keletas klausimų ir pastabų.

Neturiu teisės dėtis psichologu ir nenoriu to daryti, tačiau bent trumpai žvilgtelėti į šį mokslą turbūt yra pirmas dalykas, iš kurio mūsų atveju tikimasi pagalbos. Senoji psichologija skyrė pojūtį, valią, jausmą ir vaizduotę arba intelektą, ir jai buvo aišku, kad kvailybė yra žemas intelekto lygis. Tačiau šiandienos psichologija atėmė iš elementaraus sielos galių skirstymo jo svarbą, pripažino įvairių sielos veiklų tarpusavio priklausomybę bei persismelkimą ir – taip gerokai apsunkino atsakymą į klausimą, ką kvailybė reiškia psichologiškai.

Žinoma, ir šiandienos požiūriu intelektinė veikla turi sąlyginį savarankiškumą, tačiau net ramiausiomis aplinkybėmis dėmesys, suvokimas, atmintis ir kita, taip, beveik visa, kas priklauso intelektui, veikiausiai priklauso ir nuo sielos savybių; be to, tiek audringoje, tiek sudvasintoje patirtyje prisideda antras, kone neišpainiojamas intelekto ir afekto persismelkimas. Šis sunkumas intelekto sąvokoje atskirti protą nuo jausmo natūraliai atsispindi ir kvailybės sąvokoje; ir kai, pavyzdžiui, medicinos psichologija silpnapročių mąstymą apibūdina tokiais žodžiais kaip skurdus, netikslus, nepajėgus abstrahuoti, neaiškus, lėtas, lengvai išblaškomas, paviršutiniškas, vienpusis, sustingęs, gremėzdiškas, pernelyg judrus, padrikas, nesunku pastebėti, kad šios savybės iš dalies nurodo intelektą, iš dalies jausmą.

Taigi galima sakyti: kvailybė ir sumanumas priklauso ir nuo intelekto, ir nuo jausmo; o kas lemia daugiau – ar, pavyzdžiui, silpnaprotystėje »pirmame plane« yra intelekto silpnumas, ar kai kurių gerbiamų moralinių rigoristų atveju jausmo paralyžius – galima palikti specialistams, o mums, pasauliečiams, teks verstis kiek laisviau.
Gyvenime kvailu žmogumi paprastai laikomas tas, kuris yra »truputį silpnas galva«. Tačiau esama ir įvairiausių dvasinių bei sielos nukrypimų, galinčių taip varžyti, kryžiuoti ir klaidinti net visiškai sveiką įgimtą intelektą, kad visa tai galiausiai virsta dalyku, kuriam kalba vėl teturi žodį kvailybė. Taigi šis žodis apima dvi iš esmės labai skirtingas rūšis: sąžiningą ir paprastą kvailybę bei kitą, kuri, kiek paradoksalu, netgi yra intelekto požymis. Pirmoji veikiau remiasi silpnu protu, antroji – protu, kuris tik yra per silpnas ko nors atžvilgiu, ir pastaroji yra daug pavojingesnė.
Sąžininga kvailybė šiek tiek sunkiai susigaudo ir, kaip sakoma, jai reikia »ilgai galvoti«. Jai stinga vaizdinių ir žodžių, o juos vartoti ji nemoka.
Ji teikia pirmenybę įprastam dalykui, nes dažnai kartojamas jis tvirtai įsirėžia; o kartą ką nors supratusi ji nelinkusi taip greitai leisti to iš savęs atimti, išnarstyti ar pati dėl to abejoti. Apskritai jai nestinga raudonų gyvenimo skruostų! Tiesa, jos mąstymas dažnai neapibrėžtas, o susidūrus su nauja patirtimi mintys lengvai visai sustoja, tačiau užtat ji mieliausiai laikosi to, ką galima jusliškai patirti ir tarsi suskaičiuoti ant pirštų. Vienu žodžiu, ji yra mieloji »šviesi kvailybė«, ir jei kartais nebūtų tokia patikli, neaiški ir kartu taip nepamokoma, kad gali varyti į neviltį, būtų nepaprastai žavus reiškinys.

Negaliu atsispirti nepapuošęs šio reiškinio dar keliais pavyzdžiais, rodančiais jį ir iš kitų pusių, kuriuos paėmiau iš Bleulerio psichiatrijos vadovėlio: vienas silpnaprotis tai, ką mes nusakytume formule »gydytojas prie ligonio lovos«, išreiškia žodžiais:
»Vienas vyras laiko kitam ranką, tas guli lovoje, tada ten stovi vienuolė.«
Tai primityvaus tapytojo raiškos būdas!
Ne itin nuovoki tarnaitė palaiko prastu pokštu pasiūlymą atiduoti santaupas į kasą, kur jos duotų palūkanų: niekas nebūtų toks kvailas, kad dar mokėtų jai už jos pinigų saugojimą! – atsako ji; ir čia atsiskleidžia riteriška nuostata, santykis su pinigais, kurį mano jaunystėje dar retkarčiais buvo galima pastebėti tarp kilmingų senų žmonių!
Trečiajam silpnapročiui galiausiai kaip simptomas prikišama, kad jis tvirtina dviejų markių monetą esant mažiau vertą už vienos markės monetą ir dvi pusines, nes – štai jo argumentas – ją reikia iškeisti, o tada gauni per mažai!
Tikiuosi nesąs vienintelis silpnaprotis šioje salėje, nuoširdžiai pritariantis šiai vertės teorijai žmonėms, nemokantiems apsisaugoti keičiant pinigus!

Tačiau dar kartą grįžtant prie santykio su menu: paprasta kvailybė iš tiesų dažnai būna menininkė. Užuot į dirginantį žodį atsakiusi kitu žodžiu, kaip kadaise buvo labai įprasta kai kuriuose bandymuose, ji iškart atsako ištisais sakiniais; ir kad ir ką sakytume, šiuose sakiniuose esama kažko poetiško! Pakartosiu keletą tokių atsakymų, pirmiausia nurodydamas dirginantį žodį:

»Uždegti: Kepėjas uždega malkas.
Žiema: Susideda iš sniego.
Tėvas: Kartą jis numetė mane nuo laiptų.
Vestuvės: Skirtos pasilinksminti.
Sodas: Sode visada gražus oras.
Religija: Kai einama į bažnyčią.
Kas buvo Vilhelmas Telis: Jį vaidino miške; ten buvo persirengusių moterų ir vaikų.
Kas buvo Petras: Jis tris kartus užgiedojo.«

Tokių atsakymų naivumas ir didelis kūniškumas, aukštesniųjų vaizdinių pakeitimas paprastos istorijos pasakojimu, reikšmingas nereikalingų dalykų, aplinkybių bei priedų pasakojimas, paskui vėl sutrumpinantis sutankinimas kaip Petro pavyzdyje – visa tai labai seni poezijos būdai; ir nors manau, kad pernelyg didelis jų kiekis, dabar itin madingas, priartina poetą prie idioto, vis dėlto neįmanoma nepastebėti poetiškumo pastarajame, ir tai nušviečia galimybę vaizduoti idiotą poezijoje su savitu džiaugsmu jo dvasia.

Šiai sąžiningai kvailybei pretenzinga aukštesnioji kvailybė pernelyg dažnai sudaro tiesiog rėkiančią priešybę. Ji yra ne tiek intelekto trūkumas, kiek jo nesėkmė dėl to, kad jis gviešiasi pasiekimų, į kuriuos neturi teisės; ji gali turėti visas blogas silpno proto savybes, bet dar ir visas tas, kurias sukelia iš pusiausvyros išėjusi, deformuota, netolygiai judri, trumpai tariant, bet kuri nuo sveikatos nukrypusi siela.
Kadangi »standartizuotų« sielų nėra, šiame nukrypime, tiksliau sakant, pasireiškia nepakankama vienpusių jausmų ir jų sutramdyti nepajėgiančio proto sąveika. Ši aukštesnioji kvailybė yra tikroji išsilavinimo liga (tačiau kad nekiltų nesusipratimų: ji reiškia neišsilavinimą, klaidingą išsilavinimą, neteisingai susiklosčiusį išsilavinimą, medžiagos ir ugdymo galios neatitikimą), o ją aprašyti – beveik begalinė užduotis. Ji siekia iki aukščiausio dvasingumo; nes jei tikroji kvailybė yra tyli menininkė, intelektualioji dalyvauja dvasinio gyvenimo judrume, bet pirmiausia jo nepastovume ir bevaisiškume. Jau prieš daugelį metų apie ją rašiau: »Nėra nė vienos reikšmingos minties, kurios kvailybė nemokėtų pritaikyti; ji judri visomis kryptimis ir gali apsivilkti visais tiesos drabužiais. O tiesa kiekvieną kartą turi tik vieną drabužį ir vieną kelią ir visuomet yra blogesnėje padėtyje.«

Čia minima kvailybė nėra psichikos liga, tačiau ji yra gyvybei pavojingiausia, pačiam gyvenimui grėsminga dvasios liga.
Kiekvienas turėtume ją sekti savyje ir nepažinti tik iš didžiųjų istorinių jos protrūkių.

Bet kaip ją atpažinti? Kokiu neišdildomu įdagu ją pažymėti?! Psichiatrija šiandien pagrindiniu jai rūpimų atvejų požymiu laiko negebėjimą orientuotis gyvenime, nesėkmę sprendžiant visas jo keliamas užduotis arba staiga vieną, kur to nebūtų galima tikėtis. Eksperimentinė psichologija, pirmiausia tirianti sveiką žmogų, kvailybę apibrėžia panašiai. »Kvailu vadiname elgesį, kuris nepasiekia rezultato, nors visos sąlygos, išskyrus asmenines, tam yra«, rašo žinomas vienos naujausių šio mokslo mokyklų atstovas. Šis dalykiško elgesio gebėjimo, taigi pajėgumo, požymis visiškai tenkina aiškius klinikos ar eksperimentų su beždžionėmis stoties »atvejus«, tačiau laisvai vaikštantiems »atvejams« reikia kelių papildymų, nes tinkamai ar klaidingai »atliktas veiksmas« ne visada toks akivaizdus.

Pirma, gebėjime visada elgtis taip, kaip tam tikromis aplinkybėmis elgiasi gyvenimui tinkamas žmogus, jau glūdi visas aukštesnysis sumanumo ir kvailybės dviprasmiškumas; mat »dalykiškas«, »kompetentingas« elgesys gali panaudoti dalyką asmeninei naudai arba jam tarnauti, o darantis viena paprastai laiko kvailu darantį kita. (Tačiau mediciniškai kvailas iš tikrųjų tik tas, kuris nesugeba nei vieno, nei kito.)
Antra, negalima neigti, kad nedalykiškas, net netikslingas elgesys dažnai gali būti būtinas; mat objektyvumas ir beasmeniškumas, subjektyvumas ir nedalykiškumas yra giminingi, ir kaip juokingas yra nerūpestingas subjektyvumas, taip visiškai objektyvus elgesys, žinoma, neįmanomas gyvenimui, net mąstymui; suderinti abu dalykus yra net vienas pagrindinių mūsų kultūros sunkumų.

Galiausiai būtų galima prieštarauti ir tuo, kad kartais niekas nesielgia taip sumaniai, kaip reikėtų, vadinasi, kiekvienas iš mūsų, jei ne visada, tai bent retkarčiais būna kvailas. Todėl reikia skirti nesėkmę nuo negebėjimo, atsitiktinę ar funkcinę kvailybę nuo pastovios ar konstitucinės, klaidą nuo nesupratingumo. Tai vienas svarbiausių dalykų, nes gyvenimo sąlygos šiandien tokios – tokios neaprėpiamos, sunkios, painios, – kad iš atsitiktinių individų kvailybių lengvai gali rastis konstitucinė visumos kvailybė.

Taigi stebėjimas galiausiai išveda už asmeninių savybių srities į dvasinių ydų turinčios visuomenės vaizdinį. To, kas psichologiškai realiai vyksta individe, negalima perkelti visuomenėms, taigi ir psichikos ligų bei kvailybės; tačiau šiandien daug kur turbūt būtų galima kalbėti apie »socialinę dvasinių trūkumų imitaciją«; pavyzdžiai gana įkyrūs.

*

Šiais papildymais, žinoma, vėl peržengtos psichologinio aiškinimo ribos. Jis pats mus moko, kad sumanus mąstymas turi tam tikrų savybių, tokių kaip aiškumas, tikslumas, turtingumas, lankstumas nepaisant tvirtumo ir daug kitų, kurias būtų galima išvardyti; kad šios savybės iš dalies įgimtos, iš dalies, greta įgyjamų žinių, įgyjamos ir kaip savotiškas mąstymo miklumas; juk geras protas ir mikli galva reiškia maždaug tą patį. Čia tereikia įveikti inerciją ir įgimtus polinkius, tai galima lavinti, o komiškas žodis »mąstymo sportas« net visai neblogai nusako, kas svarbu.

O »intelektualiosios« kvailybės priešybė yra ne tiek intelektas, kiek dvasia, o jei nenorime ja vadinti vien saujele jausmų – ir siela. Kadangi mintys ir jausmai juda kartu, bet taip pat todėl, kad jais reiškiasi tas pats žmogus, tokias sąvokas kaip siaurumas, platumas, judrumas, paprastumas ir ištikimybė galima taikyti ir mąstymui, ir jautimui; nors iš to kylantis ryšys dar nėra visiškai aiškus, jo pakanka pasakyti, kad sielai priklauso ir protas, o mūsų jausmai nėra atsieti nuo sumanumo ir kvailybės.

Prieš šią kvailybę reikia veikti pavyzdžiu ir kritika.
Taip išdėstytas požiūris skiriasi nuo įprastos nuomonės, kuri anaiptol nėra klaidinga, bet itin vienpusiška ir pagal kurią giliai, tikrai sielai proto nereikia, jis ją tik suterštų.

Tiesa yra ta, kad paprastuose žmonėse tam tikros vertingos savybės, tokios kaip ištikimybė, pastovumas, jausmo tyrumas ir panašios, pasirodo nesusimaišiusios, bet iš tiesų tik todėl, kad kitų konkurencija silpna; ribinis to atvejis anksčiau pasirodė prieš mus draugiškai pritariančios silpnaprotystės pavidalu. Nieko nenoriu mažiau, kaip šiais samprotavimais pažeminti gerą, dorą sielą – jos stoka net nemenkai prisideda prie aukštesniosios kvailybės! – tačiau šiandien dar svarbiau prieš ją iškelti reikšmingumo sąvoką, kurią, tiesa, miniu jau visiškai utopiškai.

Tai, kas reikšminga, sujungia tiesą, kurią jame galime suvokti, su jausmo savybėmis, kuriomis pasitikime, į kažką nauja – į įžvalgą, bet ir į sprendimą, atgaivintą atkaklumą, į kažką, kas turi dvasinį ir sielos turinį ir »reikalauja« tam tikro elgesio iš mūsų ar kitų; taip būtų galima pasakyti. O kvailybės kontekste svarbiausia tai, kad reikšmingumas prieinamas kritikai ir iš intelekto, ir iš jausmo pusės. Reikšmingumas taip pat yra bendra kvailybės ir šiurkštumo priešybė, o bendras neatitikimas, kai afektai šiandien traiško protą, užuot suteikę jam sparnus, susilieja prasmės sąvokoje. Gana apie tai, galbūt jau daugiau, negu būtų galima atsakyti! Nes jei dar reikėtų ką nors pridėti, tai galėtų būti tik viena: visa, kas pasakyta, dar anaiptol nesuteikia patikimo reikšmingumo atpažinimo ir atskyrimo ženklo, o visiškai pakankamą veikiausiai ir nebūtų lengva pateikti.

Tačiau būtent tai atveda mus prie paskutinės ir svarbiausios priemonės prieš kvailybę – kuklaus apsiribojimo.

Kartais visi esame kvaili; kartais turime veikti aklai ar pusiau aklai, antraip pasaulis sustotų; o jei kas nors iš kvailybės pavojų išvestų taisyklę: »Susilaikyk nuo kiekvieno sprendimo ir nutarimo dėl to, ko pakankamai neišmanai!«, mes sustingtume! Tačiau ši padėtis, dėl kurios šiandien tiek daug triukšmaujama, panaši į tą, kuri intelekto srityje mums jau seniai pažįstama. Kadangi mūsų žinios ir gebėjimai netobuli, visuose moksluose iš esmės turime spręsti skubotai; tačiau stengiamės ir išmokome išlaikyti šią klaidą žinomose ribose ir pasitaikius progai ją pataisyti, taip į mūsų veiksmus vėl įnešdami teisingumo.

Iš esmės niekas neprieštarauja šį tikslų ir išdidžiai nuolankų sprendimą bei veikimą perkelti ir į kitas sritis; ir manau, kad pasiryžimas: »Elkis taip gerai, kaip gali, ir taip blogai, kaip privalai, o kartu suvok savo veiksmų paklaidos ribas!« jau būtų pusė kelio į perspektyvų gyvenimo formavimą.

Tačiau šiomis užuominomis jau kurį laiką esu priėjęs savo samprotavimų, kuriuos, kaip atsargiai iš anksto pažymėjau, reikia laikyti tik parengiamąja studija, pabaigą. Ir stovėdamas viena koja ant ribos pareiškiu negalįs eiti toliau; nes žengę vos vieną žingsnį už tos vietos, kur sustojome, iš kvailybės srities, net teoriškai dar kupinos įvairovės, patektume į išminties karalystę – nykią ir apskritai vengiamą vietovę.

Paskaita Austrijos Werkbund kvietimu, skaityta Vienoje kovo 11 d. ir pakartota kovo 17 d., 1937 metais.