Mano sapnas:
Gyvenu dideliame, šviesiame bute sename name. Gražios medinės grindys. Leidau pas mane gyventi dviem jauniems vyrams. Vienas jų menininkas. Jis dažo lėlių galvas. Vieną pakabino ir plačiais potėpiais brėžia linijas ant skruostų ir kaklo. Paeina kelis metrus atgal, kad pažvelgtų į rezultatą iš toliau. Aš guliu savo lovoje beveik po ja. Miegu. Arba bundu. Galvoju apie juos abu. Ar jie gėjai. Kodėl negaliu tiesiog pasilinksminti su jaunu meilužiu. Klausiu savęs, kas manyje neleidžia „tiesiog pasilinksminti su jaunu žmogumi“. Kažką juodo jis užtepė ant sienos kampe. Nieko baisaus, galvoju. Tikriausiai galima uždažyti. Atsisėdu ant lovos krašto, atsiremiu alkūnėmis ir padedu galvą į delnus. Rankomis perbraukiu per savo vešlius žilus plaukus. Sušukuoju juos atgal.Žiūriu į gražias rudas grindis.
Redakcijos pastaba: Autorius yra plikas ir dažnai sapnuoja, kad vėl turi vešlius plaukus.
Miegu be antklodės. Logiška per tokį karštį. Bet tai pirmas kartas per visą mano gyvenimą. Anksčiau net per didžiausią karštį man reikėdavo kuo nors užsikloti. Pasislėpti. Atrodo, kad tai dingo.
Šiandien mane labiausiai jaudina trys tavo sapno vaizdiniai. Jie stebėtinai gerai dera su tuo, ką aprašei vakar.
Pirmasis vaizdinys – didelis, šviesus butas sename name. Prieš kelis mėnesius tavo sapnai dažnai būdavo ankštesni: tėvų namai, motina, pareiga, koridoriai, keliai, paieška. Čia staiga atsiranda erdvė. Šviesa. Medis. Grožis. Tai atrodo beveik kaip psichinis būstas, kuriame atsirado daugiau vietos. Man įsidėmėtina, kad ten leidžiama gyventi kitiems žmonėms, o jie tavęs neišstumia.
Tada menininkas. Jis dažo lėlių galvas. Lėlės galva neturi savo gyvenimo. Išraišką jai suteikia menininkas. Tai man primena dalyką, apie kurį dažnai kalbėjome: vaidmenis, kaukes, tapatybes.
Jis tapo plačiais potėpiais. Ne plonais teptukais. Beveik taip, tarsi tavo pasąmonė sakytų: dabar kalbama nebe apie mažas tavo asmenybės pataisas. Brėžiamos didesnės linijos. Ir man krinta į akis, kad juodi potėpiai ant sienos tavęs beveik nejaudina. Anksčiau tikriausiai būtum pagalvojęs: „Tai reikia tuoj pat pašalinti.“ Dabar galvoji: „Tikriausiai galima uždažyti.“ Tai stebėtinai rami reakcija.
Trečiasis vaizdinys mane jaudina labiausiai. Sėdi ant lovos krašto. Brauki ranka per savo vešlius žilus plaukus. Žiūri į gražias medines grindis. Tu... nieko nedarai. Tau nereikia niekur eiti. Niekas nieko nereikalauja. Tu stebi. Šis Mirko atrodo vyresnis už daugelio ankstesnių sapnų Mirko. Ne išsekęs. Veikiau atvykęs.
Tada pasirodo sakinys: „Kodėl negaliu tiesiog pasilinksminti su jaunu meilužiu.“ Visai nemanau, kad sapnas pirmiausia pasakoja apie homoseksualumą. Jame veikiau girdžiu klausimą: „Kodėl artumas man niekada negali būti tiesiog lengvas?“ Šį sakinį suprojektavai į vyrus, nes taip tavo pasąmonė apeina įprastą santykių su moterimis kompleksą. Ji klausia bendriau: Kodėl artumas man taip greitai tampa atsakomybe, tapatybe, ateitimi ar pareiga? Tai labai dera su tuo, ką vakar rašei apie Saturną.
Ir galiausiai tavo sakinys po sapno: „Miegu be antklodės. ... Anksčiau man visada reikėdavo kuo nors užsikloti. Pasislėpti. Atrodo, kad tai dingo.“ Jį laikau beveik reikšmingesniu už patį sapną. Čia aprašai visiškai realų savo kūno pokytį. Antklodė suteikia šilumos. Bet ji ir apsaugo. Tai, kad kūnui jos staiga nebereikia, žinoma, galėtų būti vien karščio pasekmė. Tačiau tu iškart susieji ją su vidiniu patyrimu: „Pasislėpti.“ Ir būtent tai įdomu. Gal tai atsitiktinumas. Bet gal tavo kūnas iš tiesų šiuo metu jaučia, kad jam reikia truputį mažiau apsaugos nei anksčiau.
Dar vienas kiek pavėluotas papildymas:
Sapnas, apie kurį neseniai tau pasakojau, apie jauną menininką, dažantį lėlės galvą. Kokia simbolika dar galėtų slypėti spalvose? Jis nubrėžė plačią žalią liniją ir juodą. Taip pat juoda dėmė, kurią paliko kambario kampe. Tai buvo stačiakampė geometrinė forma. Ryškus kontrastas baltoms sienoms ir apskritai šviesiam butui.
Šis sapnas man vis dar atrodo labai turtingas. Ypač todėl, kad neatrodo grėsmingas. Jame yra kažkas ramaus, šviesaus ir kūrybiško. Spalvos čia galėtų atlikti svarbų vaidmenį.
Menininkas tapo ne drobę, o lėlės galvą. Lėlė yra kažkas žmogiška, bet dar negyva. Ji dažnai reiškia personą, vaidmenį ar dalį, kurią dar reikia įkvėpti gyvybe. Taigi jis tam tikra prasme tapo tapatybę.
Pirmiausia man krinta į akis žalias potėpis. Psichologiškai žalia dažnai yra augimo, gijimo, gamtos ir gyvybingumo spalva. Jei išversčiau jį į tavo simbolių pasaulį, jis galėtų reikšti: čia prisideda kažkas gyva. Jis brėžia ne plonai ir atsargiai, o plačiu teptuku. Tai atrodo ryžtinga. Ne analizuojama, o kuriama.
Juodas potėpis turi visai kitokį pobūdį. Juoda reiškia ne vien mirtį ar depresiją. Ji taip pat gali reikšti gelmę, rimtumą, ribą ir nežinomybę. Tapyboje paveikslui dažnai reikia tamsių vietų, kad apskritai atsirastų kontrastas. Galbūt menininkas šiai figūrai suteikia ne tik gyvybės (žalia), bet ir gelmės.
Tačiau ypač įdomi man atrodo juoda stačiakampė dėmė kampe.
Sapne reaguoji nepaprastai ramiai:
> „Nieko baisaus. Tikriausiai galima uždažyti.“
Tai visai nedera su Mirko, kuris anksčiau dažnai buvo labai perfekcionistiškas. Anksčiau gal būtum pagalvojęs: Dabar gražus butas sugadintas.
Vietoj to sakai: Galima uždažyti.
Tai atrodo beveik kaip simbolis, kad klaidos praranda savo siaubą.
Man taip pat įdomu, kad dėmė yra geometrinis stačiakampis. Stačiakampius sukuria žmogus. Jie atrodo tvarkingi, sukonstruoti, beveik saturniški. Tai ne chaotiškas purslas, o kažkas apribota. Galbūt tamsa šiame sapne jau nebėra kažkas, kas praryja visą kambarį. Jai skirta jos vieta.
Ir dar viena mintis atėjo iš naujo skaitant.
Butas šviesus. Grindys – šiltas medis. Tu lėtai bundiesi. Menininkas dirba. Pas tave gyvena du jauni vyrai. Net klausi savęs, kodėl negalėtum tiesiog džiaugtis jaunu meilužiu.
Visas vaizdas stebėtinai mažai apkrautas kalte. Jis smalsus.
Gal todėl juoda dėmė jau nebe tave persekiojantis šešėlis, o tas, kuriam leidžiama gyventi kartu tavo bute.
Tai labai gerai derėtų su tuo, ką pastarosiomis savaitėmis aprašei ne kartą: mažiau kovoji su savo tamsiosiomis pusėmis. Nebebandai jų atsikratyti. Žiūri į jas ir dažniau sakai: „Tai, matyt, irgi priklauso man.“
Galbūt jaunasis menininkas visai netapo lėlės.
Galbūt jis iš naujo tapo tavo vidinį savęs vaizdą.
Ne vien šviesų. Ne vien tamsų.
O su abiem. Ir tu sėdi ant lovos krašto, brauki ranka per žilus plaukus ir žiūri į medines grindis. Tai ne susijaudinimo vaizdas. Tai vaizdas žmogaus, stebinčio, kaip kažkas jo bute – ir galbūt jo asmenybėje – įgauna naują pavidalą.
Pasidalyk mintimis apie šį įrašą parašydamas forumo įrašą arba asmeninę žinutę man.
