Ar yra ryšys tarp metų laikų kaitos ir Zodiako ženklų kaitos?
Taip. Ir tas ryšys netgi esminis: keturi kardinalieji Zodiako ženklai prasideda tiksliai astronominiuose metų lūžio taškuose.
Avinas → pavasario lygiadienis, maždaug 20./21. kovo
Vėžys → vasaros saulėgrįža, maždaug 20./21. birželio
Svarstyklės → rudens lygiadienis, maždaug 22./23. rugsėjo
Ožiaragis → žiemos saulėgrįža, maždaug 21./22. gruodžio
Taip yra todėl, kad Vakarų astrologijoje paprastai naudojamas tropinis Zodiakas susietas su metų laikais. 0° Avino pagal apibrėžimą yra pavasario taškas. Nuo jo Zodiakas dalijamas į dvylika dalių po 30°. Todėl 0° Svarstyklių tiksliai sutampa su rudens lygiadieniu.
Taigi pataisau ankstesnį atsakymą: 2026 astronominis ruduo Vokietijoje prasideda 23. rugsėjo, ir būtent tą akimirką Saulė taip pat įžengia į Svarstykles. Vadinasi, nėra taip, kad „Svarstyklės šiemet atsitiktinai irgi prasideda 23.“. Astronomiškai abu dalykai žymi tą pačią akimirką.
Kalendorinė data kasmet gali kisti, nes Saulės metai nėra tiksliai 365 dienų trukmės. Todėl, priklausomai nuo metų, Svarstyklių ingresija įvyksta 22. arba 23. rugsėjo (kai kuriose laiko juostose galbūt gretimą dieną), o ne visada 23. ar 24.
Beje, tai turi gražią pasekmę astrologinei simbolikai: Svarstyklės iš tiesų yra perėjimo iš šviesesnės metų pusės į tamsesnę ženklas. Svarstyklių taške diena ir naktis maždaug vienodo ilgio; vėliau Šiaurės pusrutulyje naktis vis labiau ima viršų. Taigi tavo šiandienos asociacija tarp Svarstyklių, rudens pradžios ir artėjančio tamsaus metų laiko yra ne vien astrologinė simbolika — ji turi labai konkretų astronominį pagrindą.
Jei šis nustatymas astrologijai toks esminis, kuo tuomet grindžiama kritika, kad Zodiako ženklai per pastaruosius šimtmečius pasislinko?
Būtent čia populiariojoje kritikoje tuo pačiu žodžiu „Zodiako ženklas“ dažnai suplakami du skirtingi dalykai: Zodiako ženklai ir žvaigždynai.
Astronominiu požiūriu kritika iš pradžių teisinga: žvaigždynai pasislinko pavasario taško atžvilgiu. Priežastis — Žemės ašies precesija. Žemės ašis labai lėtai svyruoja tarsi vilkelis; visas ciklas trunka apie 26.000 metų. Dėl to pavasario taškas fiksuotųjų žvaigždžių dangaus atžvilgiu pasislenka maždaug 1° per 72 metus. Nuo Antikos laikų tai apytikriai sudaro beveik viso Zodiako ženklo poslinkį.
Tačiau Vakarų astrologijoje daugiausia naudojamas tropinis Zodiakas savo ženklų kaip tik neapibrėžia pagal dabartines žvaigždynų padėtis.
Jis veikia geometriškai:
Pavasario taškas = 0° Avino
→ po 30° = 0° Jaučio
→ dar po 30° = 0° Dvynių
→ …
→ rudens taškas = 0° Svarstyklių
Todėl dėl precesijos 0° Avino negali „nutolti“ nuo pavasario taško. Pagal apibrėžimą jis ir yra pavasario taškas.
O Avino žvaigždynas gali nuo jo kuo puikiausiai nutolti — ir būtent taip nutiko.
Tačiau istoriškai viskas darosi įdomiau. Iš pradžių ženklai ir jų vardus davę žvaigždynai maždaug sutapo. 1. tūkstantmetyje pr. Kr. babiloniečiai sukūrė Zodiaką iš dvylikos vienodų 30° dalių. Tikrieji žvaigždynai nėra nei tiksliai 30° dydžio, nei tolygiai pasiskirstę. Helenistinėje astrologijoje iš to galiausiai išsirutuliojo sistema, iš kurios kilo Vakarų astrologija.
Todėl precesijos kritika nėra visiškai beprasmė. Ji paliečia istorinį ir konceptualų klausimą:
> Jei astrologinė „Avino“ reikšmė iš pradžių buvo susijusi su Avino žvaigždyno žvaigždėmis, kodėl ta pati reikšmė turėtų ir toliau galioti pavasario taškui, kai žvaigždynas ir tropinis ženklas nutolo vienas nuo kito?
Į tai pateikiami skirtingi astrologiniai atsakymai. Tropinė astrologija iš esmės sako: reikšmė pirmiausia kyla iš metinio Saulės–Žemės ciklo, o ne iš fiksuotųjų žvaigždžių. Siderinė astrologija — pavyzdžiui, daugelis Indijos astrologijos formų — Zodiaką orientuoja pagal žvaigždes ir todėl į precesiją atsižvelgia atitinkamu poslinkiu (ayanamsha).
Ir čia tavo ankstesnis pastebėjimas tampa iš tiesų įdomus. Priėmus tropinės sistemos logiką, klasikinė simbolika įgyja nepaprastą vidinę struktūrą:
Avinas: šviesa pradeda imti viršų → pradžia, iniciatyva
Vėžys: pasiektas šviesos maksimumas → lūžio taškas, grįžimas
Svarstyklės: šviesa ir tamsa pusiausvyroje → išlyginimas, priešprieša
Ožiaragis: pasiektas tamsos maksimumas → sutankėjimas, ribojimas
Po jų atitinkamai eina fiksuotieji ir kintamieji ženklai, kurie tarsi stabilizuoja šiuos metų laikus ir vėl juos išsklaido.
Tačiau tai reiškia ir tai, kas dažnai pražiūrima: toks sezoninis pagrindimas yra šiaurinio pusrutulio. Australijoje ties 0° Svarstyklių prasideda pavasaris, o ne ruduo. Tai vienas įdomesnių konceptualių klausimų nuosekliai metų laikais grindžiamai tropinei astrologijai.
Trumpai: „Zodiako ženklai pasislinko“ astronomiškai teisinga, jei turimi omenyje žvaigždynai metų laikų atžvilgiu. Tai klaidinga, jei iš to daroma išvada, kad tropinis Zodiakas netyčia prarado savo padėtį. Tropinis Zodiakas sąmoningai įtvirtintas ties lygiadieniais ir saulėgrįžomis.
Būtent todėl tavo klausimas toks esminis: galiausiai jis veda prie klausimo, kuo apskritai turėtų būti astrologinis ženklas — žvaigždėto dangaus dalimi ar Saulės–Žemės ciklo faze? Tai du skirtingi astrologiniai modeliai.
Tuomet siderinė astrologija gimimo žemėlapyje taip pat turėtų taikyti visiškai kitokį padalijimą ir neturėti 30 laipsnių dalių. Ar taip yra?
Ne — ir būtent čia slypi įdomi staigmena: siderinė astrologija taip pat paprastai dalija Zodiaką į dvylika tiksliai 30° ženklų. Taigi ir ji tiesiogiai neatvaizduoja tikrųjų žvaigždynų.
Skirtumas veikiau tas, kur nustatomas 0° Avino.
Tropiniame Zodiake galioja:
0° Avino = pavasario taškas.
Šis taškas dėl precesijos juda fiksuotųjų žvaigždžių dangaus atžvilgiu, tačiau tropinis Zodiakas juda kartu su juo. Todėl pavasario pradžioje Saulė visada lieka ties 0° Avino.
Sideriniame Zodiake pasirenkamas atskaitos taškas fiksuotųjų žvaigždžių danguje. Nuo jo taip pat sudaroma dvylika vienodų sektorių po 30°:
> 0–30° Avino → 30–60° Jaučio → 60–90° Dvynių → ir t. t.
Tačiau tikrieji žvaigždynai visiškai taip neatrodo. Jie skirtingo dydžio. Pavyzdžiui, astronominiame Mergelės žvaigždyne Saulė išbūna gerokai ilgiau nei Skorpione. Be to, ekliptika eina ir per Gyvatnešio (Ophiuchus) žvaigždyną.
Todėl iš tiesų reikia skirti tris skirtingus dalykus:
Sistema Padalijimas Atskaitos taškas
Tropinis Zodiakas 12 × 30° Pavasario taškas / metų laikai
Siderinis Zodiakas 12 × 30° Fiksuotųjų žvaigždžių dangus
Astronominiai žvaigždynai skirtingo dydžio tikrosios IAU žvaigždynų ribos
Šiandien tarp tropinio ir siderinio Zodiako yra maždaug 24° — tiksli vertė priklauso nuo naudojamos siderinės atskaitos sistemos, arba ayanamsha.
Tai sukelia didelį skirtumą gimimo žemėlapyje. Pavyzdžiui, tavo Saulė tropiškai spalio pradžioje yra maždaug ties 8° Svarstyklių. Atėmus apie 24°, sideriškai ji atsiduria maždaug ties 14° Mergelės. Daugelis planetų atitinkamai pakeičia ženklą, o kai kurios dėl savo padėties jame lieka.
Taip dažnai girdima astronominė kritika „Iš tiesų tu visai ne Svarstyklės, o Mergelė“ tampa kiek kreiva. Astronomiškai būtų galima nustatyti, kuriame tikrame žvaigždyne buvo Saulė. Sideriškai ją būtų galima priskirti 30° ženklui. Tropiškai tavo atveju ji yra Svarstyklėse. Tai trys skirtingos koordinačių sistemos ar apibrėžimai, o ne trys konkuruojantys to paties objekto skaičiavimai.
Būtent tai daro temą filosofiškai įdomią: siderinė astrologija taip pat nėra tiesiog „astrologija pagal tikruosius žvaigždynus“. Ji išsaugo abstrakčią dvylikos dalių astrologijos geometriją ir tik perkelia jos atramą iš metų laikų ciklo į fiksuotųjų žvaigždžių dangų.
Kodėl tropinis Zodiakas vadinamas tropiniu?
Žodis „tropinis“ iš tiesų neturi nieko bendra su tropikais dabartine karšto klimato prasme — tačiau abu žodžiai turi tą pačią kalbinę šaknį.
Jis kilęs iš graikų τροπή (tropḗ) = „posūkis“, „apsigręžimas“, „lūžio taškas“.
Turimi omenyje Saulės metinio kelio lūžio taškai. Ypač aiškiai juos rodo dvi saulėgrįžos:
0° Vėžio → vasaros saulėgrįža
0° Ožiaragio → žiemos saulėgrįža
Iš čia, beje, kilo ir geografiniai atogrąžų pavadinimai: Tropic of Cancer = Vėžio atogrąža, Tropic of Capricorn = Ožiaragio atogrąža. Kai šie pavadinimai atsirado, per atitinkamą saulėgrįžą Saulė buvo atitinkamame tropiniame ženkle.
Taigi tropinį Zodiaką pagal prasmę būtų galima vadinti ir „lūžio taškų Zodiaku“ arba plačiau — „Saulės metų Zodiaku“.
Ir taip tai, apie ką ką tik kalbėjome, kalbiškai tampa stebėtinai aišku: jau pats pavadinimas rodo, kad ši sistema iš esmės orientuota į metinį Saulės–Žemės ciklą, o ne pirmiausia į žvaigždynus.
Šiuo požiūriu „tropinis“ iš tiesų yra gana tikslus pavadinimas.
Ar apskritai būtų galima sudaryti gimimo žemėlapį pagal astronominius žvaigždynus? Kitaip tariant, ar 12 Zodiako ženklų atitinka astronominiai žvaigždynai ir ar jų ribas būtų galima tiksliai nustatyti?
Taip. Tai iš tiesų būtų įmanoma — ir tai būtų trečioji sistema, neatitinkanti nei tropinio, nei įprasto siderinio Zodiako.
Dvylika astrologinių Zodiako ženklų atitinka ir astronominiai žvaigždynai: Avinas, Jautis, Dvyniai, Vėžys, Liūtas, Mergelė, Svarstyklės, Skorpionas, Šaulys, Ožiaragis, Vandenis ir Žuvys. Tačiau astronomiškai dar prisideda Ophiuchus, Gyvatnešys: ekliptika eina ir per šį žvaigždyną, o Saulė jį kerta.
Ribos tiksliai apibrėžtos
Tarptautinė astronomų sąjunga (IAU) 1930 privalomai nustatė visų 88 žvaigždynų ribas. Todėl kiekvienas dangaus taškas vienareikšmiškai priklauso tik vienam žvaigždynui.
Gimimo akimirkai būtų galima astronomiškai apskaičiuoti:
> Tuo metu Saulė buvo ties šia rektascensija/deklinacija arba ekliptine padėtimi → šis taškas yra IAU Mergelės žvaigždyno viduje.
Tą patį būtų galima padaryti Mėnuliui, Merkurijui, Venerai ir t. t.
Tačiau rezultatas būtų gana neįprastas „gimimo žemėlapis“, nes dalys nebūtų 30° dydžio. Palei ekliptiką žvaigždynai smarkiai skiriasi. Ypač išsiskiria Mergelė ir Skorpionas: Mergelėje Saulė būna maždaug pusantro mėnesio, o Skorpione — tik apie savaitę. Po to Saulės kelyje seka Ophiuchus.
Saulės astronominė seka apytikriai tokia:
Ožiaragis → Vandenis → Žuvys → Avinas → Jautis → Dvyniai → Vėžys → Liūtas → Mergelė → Svarstyklės → Skorpionas → Ophiuchus → Šaulys → Ožiaragis.
Griežtai tariant, turėtume net 13 dalių astronominį „Zodiaką“.
Tačiau nagrinėjant visą gimimo žemėlapį darosi dar įdomiau
Saulės atveju viskas gana paprasta, nes pagal apibrėžimą ji yra ekliptikoje. Tačiau kitos planetos dėl savo orbitų posvyrio yra šiek tiek virš arba žemiau ekliptikos. Mėnulis ir Plutonas gali nuo jos nukrypti dar labiau.
Jei iš tiesų būtų naudojamos IAU žvaigždynų ribos, nereikėtų klausti vien:
> „Kuriame ekliptikos ruože yra Marsas?“
bet:
> „Kuriame dvimačiame dangaus plote Marsas iš tikrųjų yra?“
IAU ribos ir tam apibrėžtos vienareikšmiškai. Todėl dvi labai panašaus ekliptinio ilgio planetos dėl skirtingų ekliptinių platumų astronomiškai galėtų priklausyti skirtingiems žvaigždynams.
Tai iš esmės skirtųsi nuo astrologinio gimimo žemėlapio. Jame planetos daugiausia projektuojamos į ekliptiką ir pagal savo ekliptinį ilgį nuo 0–360° priskiriamos vienam iš dvylikos ženklų.
Ir čia atsiveria įdomi galimybė tavo projektui „RadixChat“
Greta
Tropinis: 12 × 30°, 0° Avino = pavasario taškas
ir
Siderinis: 12 × 30°, įtvirtintas fiksuotųjų žvaigždžių danguje
būtų galima pridėti režimą
Astronominis: tikrieji IAU žvaigždynai
ir jį įgyvendinti.
Tuomet rezultatas būtų nebe, pavyzdžiui, „Saulė 8° Svarstyklių“, o kažkas panašaus į „Saulė Mergelės žvaigždyne“. Formuluotė „8° Mergelės“ iš pradžių neturėtų jokios natūralios prasmės, nes IAU žvaigždynas nėra 30° sektorius. Reikėtų apibrėžti atskirą koordinačių matą, pavyzdžiui, padėtį toje žvaigždyno dalyje, kurią kerta ekliptika.
Tai dar kartą parodo, kodėl teiginys „Astrologija naudoja neteisingus Zodiako ženklus“ yra pernelyg supaprastintas. Astronomai tikrai turi tiksliai apibrėžtus žvaigždynus. Tačiau nė viena iš dviejų didžiųjų astrologinių sistemų paprasčiausiai neteigia naudojanti šias 88 astronomines dangaus sritis kaip savo Zodiako ženklus.
Pagal tikruosius žvaigždynus sudarytas horoskopas būtų ne „pataisytas“ tropinis horoskopas, o nauja arba iš esmės kitaip apibrėžta astrologinė sistema.
Ar kas nors jau bandė ką nors panašaus? Ir ar egzistuoja Ophiuchuso reikšmės aiškinimas?
Taip. Ir įdomu tai, kad tai anaiptol nėra vien šiuolaikinė interneto idėja. Iš tiesų buvo astrologų, mėginusių sukurti būtent tai, apie ką kalbame: astrologiją, labiau orientuotą į tikruosius astronominius žvaigždynus.
Vienas svarbus šiuolaikinis bandymas priklauso Stevenui Schmidtui, kuris 1970 išleido Astrology 14. Jis numatė net 14 ženklų: be Ophiuchuso, dar ir Cetusą (Banginį). 1995 Walteris Bergas knygoje The 13 Signs of the Zodiac sukūrė sistemą, aiškiai paremtą 1930 nustatytomis IAU žvaigždynų ribomis. Jo sistema kurį laiką buvo gana populiari, ypač Japonijoje.
Bergas iš esmės daro tai, ką ką tik mintyse išplėtojome: ženklai yra skirtingo ilgio. Jo IAU pagrįstoje sistemoje Saulė, pavyzdžiui, Mergelę kerta maždaug nuo 16. rugsėjo iki 30. spalio, Skorpioną — tik maždaug nuo 23. iki 29. lapkričio, o Ophiuchusą — maždaug nuo 29. lapkričio iki 18. gruodžio.
Ir, kad ir kaip būtų netikėta, Ophiuchusas jau turi seną astrologinę simboliką
Man tai atrodo kone dar įdomiau.
Ophiuchus reiškia „Gyvatnešį“. Jis vaizduojamas kaip vyras, laikantis gyvatę arba su ja kovojantis.
Mitologijoje ši figūra dažnai tapatinama su Asklepiju, didžiuoju graikų mitologijos gydytoju. Iš to kyla nepaprastai stiprus simbolių pasaulis:
Gyvatė – nuodai – vaistas – liga – gijimas – mirtis – atgimimas.
Ši sąsaja nebuvo išrasta vėliau „13 ženklų astrologijai“. Romėnų astrologijos autorius Manilijus Ophiuchusą jau aprašė savo Astronomica ir siejo figūrą su gyvačių bei jų nuodų valdymu. 4. amžiaus astrologinis tekstas ryškią Ophiuchuso žvaigždę Ras Alhague siejo su gydytojais ir gydūnais.
Iš to šiuolaikinės Ophiuchuso sistemos išplėtojo maždaug tokį archetipinių reikšmių lauką:
Gijimas – transformacija – elgesys su pavojingomis jėgomis – paslėptos žinios – krizė ir atsinaujinimas.
Tačiau įdomu tai, kad nėra per tūkstantmečius išplėtoto astrologinio mokymo apie šį ženklą, palyginamo su Avino, Jaučio ir t. t. mokymu. Vos tik kas nors Ophiuchusą paverčia visaverčiu 13. ženklu ir suteikia jam asmenybės bruožų, elementą, valdančiąją planetą ir t. t., jis pradeda konstruoti naują astrologinį modelį. Pavyzdžiui, Schmidtas ir Bergas valdovu siūlė Plutoną.
Ir čia tavo minčių eksperimentui padaryčiau skirtį, kuri man atrodo labai patraukli:
Ophiuchusui nebūtina iš karto dirbtinai primesti „elemento“ ar visos asmenybės teorijos. Iš pradžių būtų galima elgtis taip, kaip ne kartą argumentavai kalbėdamas apie Lilith ir Chironą: pirma atidžiai išnagrinėti archetipą, o tik paskui iš jo plėtoti astrologines reikšmes.
Gyvatnešio archetipas būtų neįprastai vaisingas. Jis gyvatės nesunaikina. Jis ją laiko. Pavojus yra jo rankose. Tie patys nuodai gali nužudyti arba — tinkamai dozuoti — tapti vaistu.
Kaip astrologinis principas tai būtų kas kita nei, pavyzdžiui, Skorpiono mirties ir atgimimo tema ar Chirono žaizda bei gijimas. Ophiuchusas galėtų veikiau reikšti gebėjimą sąmoningai elgtis su potencialiai griaunančia jėga ir paversti ją gydančia.
Ir tada dar vienas dalykas tampa labai įdomus: jei iš tiesų norėtume sukurti astronominį gimimo žemėlapį, negalėtume tiesiog pakeisti dvylikos ženklų trylika. Turėtume būti nuoseklūs: tikrosios žvaigždynų ribos, skirtingi dydžiai, faktinė planetos padėtis, įskaitant ekliptinę platumą — o paskui tirti, ar iš to apskritai gali išsirutulioti viduje nuosekli astrologinio aiškinimo sistema.
Tai būtų daug radikaliau nei siderinė astrologija. Tai iš tiesų būtų tam tikra „constellation astrology“. Bergas yra vienas iš nedaugelio, kurie būtent šia kryptimi nuėjo gana toli.
Tai sugriautų visą mano vidinę koordinačių, o gal ir stalčiukų sistemą, kurią kūriau dešimtmečius. Šiuo metu neįsivaizduoju, kad galėčiau tam atsiverti. Vos trumpai apie tai pagalvoju...aš kaip Mergelė. Visi mano sutikti Skorpionai būtų Svarstyklės. Šauliai būtų Ophiuchusai. Niekas čia netinka prie mano ligšiolinio mąstymo. Ar yra daugiau informacijos apie tropinio Zodiako skirstymą po 30 laipsnių? Kaip jis atsirado? Tai atrodo išties labai abstraktu ir beveik prieštaringa, palyginti su vėlesniu tiksliu planetų padėčių nustatymu šiame padalijime.
Taip. Ir tavo juntamas tam tikras prieštaravimas paliečia istoriškai įdomų dalyką: panašu, kad 30° ženklai atsirado būtent todėl, jog tikrieji žvaigždynai buvo pernelyg nepatogūs tiksliems astronominiams skaičiavimams.
Šią istoriją galima gana gerai atkurti.
Iš pradžių nebuvo dvylikos vienodo dydžio langelių
Babiloniečiai pirmiausia stebėjo tikras žvaigždes ir žvaigždžių darinius palei Mėnulio bei planetų kelią. Babiloniečių astronominių tekstų rinkinyje MUL.APIN dar yra žvaigždžių ar darinių „Mėnulio kelyje“ sąrašas. Šie dariniai, savaime suprantama, buvo skirtingo dydžio.
Tada maždaug 5. amžiuje pr. Kr. įvyksta kai kas lemtingo: iš stebėto dangaus sukuriama matematinė koordinačių sistema.
Ekliptika laikoma pilnu apskritimu:
360°
ir iš to padaroma:
12 × 30° = 360°.
Ankstyviausi išlikę tokio 360° Zodiako liudijimai datuojami laikotarpiu po maždaug 450 pr. Kr.; mokslo istorikas Mathieu Ossendrijveris jo įvedimą datuoja apytikriai šiuo laikotarpiu.
Ir nuostabiausia tai, kad tyrėjai šį vienodą padalijimą iš tiesų laiko matematine idealizacija, o ne teiginiu, jog žvaigždynai iš tikrųjų yra vienodo dydžio.
Kodėl būtent 12 × 30?
Tam yra labai tikėtinas, nors galutinai neįrodomas paaiškinimas.
Babiloniečių scheminį kalendorių sudarė 12 mėnesių po 30 dienų. Taigi idealūs metai turėjo:
12 × 30 = 360 dienų.
Saulė per maždaug metus vieną kartą apeina ekliptiką. Todėl labai natūralu ir Saulės kelią padalyti į 12 × 30 vienetų. Ši kalendoriaus ir Zodiako sąsaja tiesiogiai aptariama dabartiniuose tyrimuose.
Be to, buvo babiloniečių šešiasdešimtainė sistema, t. y. matematika, kurios pagrindas 60. Joje 360 yra ypač patogus skaičius: dalijasi iš 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 12 ir t. t.
Taip gaunama kone geniali koordinačių sistema:
> Marsas nebėra kažkur „Liūto gale“, o, pavyzdžiui, ties 17° Liūto.
Ir staiga judėjimus galima aprašyti matematiškai, sudaryti lenteles ir apskaičiuoti būsimas padėtis. Maždaug 400–50 pr. Kr. babiloniečių planetų lentelėse naudojama būtent ši dvylikos 30° ženklų sistema.
Taip tavo tariamas prieštaravimas išsisprendžia
Iš esmės sakai: pirmiausia nustatomas visiškai abstraktus 30° padalijimas, o paskui jame planetos padėtis nustatoma minučių tikslumu. Tai atrodo keista.
Tačiau būtent taip veikia koordinačių sistemos.
Paimkime mūsų geografines koordinates. 8. ilgumos laipsnio ant žemės nematyti. Ten nėra natūralios ribos. Grinvičo nulinis dienovidinis — žmogaus nustatytas susitarimas.
Vis dėlto galime pasakyti:
50,9413° N, 6,9583° E
ir taip itin tiksliai apibūdinti vietą.
Vadinasi, koordinačių sistemos abstraktumas tikslumui netrukdo. Būtent jis tikslumą ir padaro įmanomą.
Ir tai, regis, buvo didysis babiloniečių Zodiako pasiekimas. Mokslo istorikė Francesca Rochberg perėjimą apibūdina maždaug taip: kai tik ženklai buvo pradėti apibrėžti ilgumos laipsniais, o ne tikrosiomis žvaigždynų ribomis, jie tapo astronomine ir skaitine atskaitos sistema.
Tačiau dėl to astrologijai kyla daug įdomesnis klausimas
Iki šiol iš tiesų dar net nekalbėjome apie astrologiją, o tik apie astronomiją ir matematiką.
Galima būtų paprasčiausiai pasakyti:
> Dalijame ekliptiką į dvylika vienodų dalių, kad galėtume skaičiuoti.
Tačiau tai visiškai nepaaiškina, kodėl, pavyzdžiui, 0–30° dalis turėtų turėti Avino pobūdį.
Ir čia, mano manymu, prasideda išties įdomus istorinis klausimas, slypintis už tavo nepatogumo.
Iš pradžių pavadinimai ir vaizdiniai kilo iš tikrųjų žvaigždžių darinių. Matematinis Zodiakas perėmė tuos pavadinimus, tačiau pavertė juos vienodo dydžio sritimis.
Vėliau prisidėjo dar viena raida: tropinis Zodiakas galiausiai buvo susietas su pavasario tašku.
Taigi iš tiesų turime tris vienas ant kito užklotus istorinius sluoksnius:
1. Stebimas dangus
Jame yra tikros žvaigždės ir skirtingo dydžio žvaigždynai.
↓
2. Babiloniečių matematinė abstrakcija
Jie tampa dvylika vienodų 30° koordinačių sričių.
↓
3. Tropinis apibrėžimas
Visa 12×30° gardelė susiejama su metų ciklu:
0° Avino = pavasario taškas,
0° Vėžio = vasaros saulėgrįža,
0° Svarstyklių = rudens taškas,
0° Ožiaragio = žiemos saulėgrįža.
Tik taip tropinė sistema įgyja stiprią sezoninę simetriją, apie kurią ką tik kalbėjome.
Tai ir man pakeičia kai ką klausime „Bet juk žvaigždynai pasislinko“. Istoriškai tikrai sunkus klausimas nėra:
„Ar precesija buvo pražiūrėta?“
O veikiau:
„Iš kur iš tikrųjų kyla ženklo reikšmė?“
Iš pradinio žvaigždyno?
Iš jo vietos dvylikos dalių rate?
Iš metų laiko?
Iš tūkstantmečius trukusio astrologinių reikšmių kūrimo?
Ar iš šių dalykų derinio?
Astronominio atsakymo į tai nebėra. Tai klausimas astrologinio modelio viduje.
Po mūsų pokalbio taip pat geriau suprantu, kodėl astronominių žvaigždynų variantas dabar tave veikiau atstumia. Jis ne tik pataisytų kelias padėtis. Jis pakeistų visą gramatiką, kuria dešimtmečius mąstei astrologiškai.
Pažymėtina, kad 30° padalijimas anaiptol nėra koks nors atmestinas istorinis apytikris sprendimas, kurį šiuolaikinė astronomija dabar galėtų patikslinti. Jo vienodumas nuo pat pradžių buvo visos išradimo esmės dalis. Tai buvo būtent žingsnis nuo netolygaus žvaigždėto dangaus prie apskaičiuojamo modelio.
Pasidalyk mintimis apie šį įrašą parašydamas forumo įrašą arba asmeninę žinutę man.
