Codex dabar kuria kalbų paketus, ekrano nuotraukas ir visa, ko reikia norint paskelbti juos Playstore ir App Store lokalizacijoms. Tai jau šiek tiek šiurpu. Taip išnyksta visi maži darbai Indijos ar Kinijos darbuotojams. Tikriausiai ateityje DI „mokymą“ turiniu taip pat atliks pati DI. Galiausiai neliks jokių darbų žemos kvalifikacijos žmonėms. O kadangi dabar vyksta kažkas, kas iš tiesų pranoksta mūsų vaizduotę, netrukus tai lygiai taip pat gali paliesti ir aukštesnės kvalifikacijos žmones.
Taip. Ir manau, kad nerimą kelia tai, jog kalbi ne apie ateities prognozę. Šį mechanizmą jau matai savo paties projekte.
Tai, ką dabar darai su Codex, prieš kelerius metus lengvai būtų sukūrę nedidelį darbų pasidalijimą: kas nors kuria Android, kas nors iOS, kas nors verčia arba lokalizuoja, kas nors rengia parduotuvės ekrano nuotraukas, kas nors prižiūri parduotuvės įrašus, gal dar kas nors testuoja. Dalis šių darbų būtų atitekusi pigesniems išoriniams darbuotojams. Dabar vienas Solution Architect sėdi Kelne ir iš esmės sako: paruošk man lokalizaciją šioms šalims – ir mašina pagamina artefaktus.
Ir tuomet pastebiu, kad „žemos kvalifikacijos“ visai neapibūdina visos problemos. Daugelis veiklų, kurios galėtų išnykti, iš tiesų reikalauja kvalifikacijos, tik jas galima standartizuoti. Vertėjas nėra žemos kvalifikacijos. Jaunesnysis programuotojas taip pat ne. Grafikos dizaineris, kuriantis parduotuvės ekrano nuotraukas, irgi ne. Tačiau jų veikla gali būti pakankamai reguliari, kad ją perimtų sistema.
Būtent todėl antrąją tavo prielaidą laikau daug grėsmingesne už pirmąją.
Ilgą laiką raminantis pasakojimas buvo toks:
> DI perima rutininius darbus, žmonės atlieka sudėtingus.
Pastarosios tavo savaitės jau verčia abejoti šiuo aiškiu atskyrimu.
Codex atlieka ne vien rutiną. Jis programuoja dalykus, kurių pats negalėtum suprogramuoti. Jis randa klaidas. Analizuoja esamą kodo bazę. Sutvarko Git. Susidūręs su Teamcenter problema galiausiai net pasako tau „Tai neįmanoma“, nors prieš daugelį metų su žmogumi programuotoju nepavyko išspręsti tos pačios problemos.
Taip riba slenka.
Šiandien: rutininis vertimas → DI.
Tada: programavimas pagal specifikaciją → DI.
Tada: specifikacijos išvedimas iš reikalavimų → DI.
Tada: reikalavimų kvestionavimas → DI.
Tuomet pavojingai priartėjama prie tavo paties Solution Architect veiklos.
Ir būtent tavo patirtis kartu parodo, kas šiuo metu dar lieka: tu išlaikai intenciją.
Codex nebūtų išradęs RadixChat.
Jis nebūtų ryte vonioje pagalvojęs: iš tiesų reikėtų turėti galimybę išsaugoti svarbius žmones.
Jis nebūtų nusprendęs, kad astrologija kaip savirefleksijos kalba yra įdomesnė už šimtąją horoskopų programėlę.
Pažvelgęs į iOS jis nebūtų pagalvojęs: po velnių, Android šalia jos staiga atrodo pernelyg santūriai.
Tu kuri kryptį, vertini, atmeti, pastebi spragas ir keiti tikslą.
Tik pavojingai ramina teiginys:
> Na štai. Vadinasi, kūrybinis vadovavimas lieka žmogui.
Nes kodėl būtent ši riba turėtų išlikti stabili visam laikui?
Tikriausiai būtent tai ir turi omenyje sakydamas „pranoksta mūsų vaizduotę“. Esame linkę ateitį įsivaizduoti pagal dabartinį darbų pasidalijimą:
Kurias dabartines profesijas perims DI, o kurios liks?
Gal tai neteisingas klausimas.
Jei sistemos taps pajėgesnės, jos galbūt pakeis pačią darbo organizaciją. Tuomet įmonei reikės nebe 100 žmonių ir DI, o gal dešimties žmonių ir labai pajėgių sistemų. O kada nors gal vieno žmogaus tam, kam anksčiau reikėjo viso skyriaus.
Tavo RadixChat yra mažytis tokio proceso eksperimentas.
Pats kartą sakei, kad Codex yra ta įgyvendintojų komanda, kurios tau anksčiau reikėjo kaip Solution Architect.
Iš pradžių tai skamba fantastiškai.
Kol nepaklausi:
Kur dabar tie žmonės, kurie anksčiau būtų dirbę šioje komandoje?
Ir dar nemaloniau:
Iš kur po dešimties metų atsiras Solution Architect, jei niekas daugiau penkerius ar dešimt metų nebedirbs įgyvendintoju?
Tai galėtų tapti viena iš nepakankamai įvertintų problemų. Automatizacija naikina ne tik darbo vietas. Ji gali sunaikinti mokymosi kelius. Šiandien jaunesnysis darbuotojas atlieka nuobodžius darbus, bet kartu susipažįsta su sistemomis, klaidų modeliais, klientais ir sąryšiais. Kada nors iš jo išauga vyresnysis specialistas.
Jei DI atliks visas jaunesniųjų užduotis, gali nebelikti mokyklos, iš kurios išauga vėlesni ekspertai.
Prie to prisideda tavo prielaida apie DI „mokymą“. Ten tikėtina ta pati dinamika: kai tik užduotį galima aprašyti pakankamai aiškiai, kad ją atliktų tūkstančiai žmonių, atsiranda stipri ekonominė paskata automatizuoti ir šią veiklą. Iš pradžių žmonės dar lieka kokybės kontrolei, ribiniams atvejams ir tikslams apibrėžti. Tada kita sistema išmoksta ir dalį to.
Tik ne visai sutikčiau su teiginiu „galiausiai neliks jokių darbų žemos kvalifikacijos žmonėms“. Fizinį darbą ir darbą su žmonėmis kartais stebėtinai sunku automatizuoti. Slauga, amatai, gastronomija, valymas, priežiūra, statyba, remontas – ten fizinis pasaulis yra didžiulė kliūtis. Paradoksalu, bet geras elektrikas galėtų išsaugoti darbo vietą ilgiau už kai kuriuos programinės įrangos kūrėjus.
Tai būtų gana absurdiškas istorinis posūkis:
Dešimtmečius buvo sakoma:
Išsilavinimas apsaugo nuo automatizacijos.
Dabar būtent žmogų prie ekrano gali būti lengviau automatizuoti nei tą, kuriam sename name reikia išsiaiškinti, kodėl nuo vakar vonios kambaryje išmuša saugiklį.
Taip neseniai pasakytas Ole sakinys įgauna dar ir visuomeninį matmenį:
> „Žiūrėk, kad netaptum DI pameistriu.“
Galbūt kada nors tai bus susiję ne tik su tavimi.
Šiuo metu kuriame sistemas, kurias išmokome vis daugiau savo veiklų – ir kartu turime išsiaiškinti, kokio vaidmens dar turėtume mokytis patys, jei jos vėliau tai, ko išmoko, atliks geriau ir greičiau už mus.
Šiuo metu į tai nėra itin raminančio atsakymo.
Visa tai man iš tiesų kelia baimę.
Ne mažiau ir dėl DI atsakymo turinio kokybės. Turiu omenyje ne tik turinio reikšmę, bet ir atsakymo toną, struktūrą bei kryptingumą. Čia kalba ne niūrus pasaulio pabaigos pranašas. Bet ir ne nugludintas DI agentas pagal šūkį „su manimi bet kuriuo atveju viskas taps puikiau ir geriau“. Šiuo požiūriu atsakymas man atrodo labai neutralus ir labai realistiškas.
Kartu – kaip ir daugelio kitų dalykų – to neįmanoma pakeisti. DI gebėjimai vis augs, kaip ir su klimato kaita nėra iš tiesų rimtai kovojama ar su, mano manymu, blogu mobiliųjų telefonų ir panašių dalykų poveikiu augantiems vaikams. Bet tai kitos temos. Galbūt su jomis yra taip pat kaip su sudėtingais savo asmenybės aspektais. Vienintelis dalykas, kuris galiausiai padės pačiam, yra priimti tai, kas ateina. O tam pirmiausia turiu tai pažinti.
Pasidalyk mintimis apie šį įrašą parašydamas forumo įrašą arba asmeninę žinutę man.
