Vienas sapno vaizdas, kuris taip pat įstrigo...
Deja, viso sapno skaitytojui taip ir nepapasakosiu
...tai tuščia sankryža, kurioje stoviu prie šviesoforo. Žvelgiu į gatvę, kurią turiu kirsti. Tai pažįstamas Kelno rajonas. Vis dėlto šiek tiek stebiuosi, kad tarp vietos, kurioje prieš tai buvau, ir tos, į kurią noriu patekti, yra toks kelias. Stoviu sankryžoje ir žvelgiu į šią plačią, tuščią miesto gatvę. Atrodo, kad šalia manęs yra kažkas ar kas nors tamsus. Jaučiuosi šiek tiek suvaržytas. Priešais mane besidriekianti gatvė suteikia šiokį tokį išsilaisvinimo jausmą. Arba vilties.
Ką tik vėl pagalvojau apie mažąjį Mirko, kuris vienas sėdi savo kambaryje, o mano tėvas trumpam žvilgteli vidun. Neprisimenu, ką tada jaučiau. Ne visai. Grįžta nuojauta, kad jam vėl išėjus man kažko trūko. Mažajam Mirko kažko trūko, todėl naktimis jis eidavo į tėvų lovą. Kur taip pat nerasdavo išsigelbėjimo. Vėliau tėvas paliko šeimą. Kai mums apie tai pasakė, savo naktinius apsilankymus tėvų lovoje susiejau su jo sprendimu. Pasiūliau jam miegoti mano lovoje. Ir šiandien asociacijos vėl nuveda mane ten.
Žvelgdamas į dabartinį savo gyvenimą, ilgiuosi ryšio. Žmogaus, kuris būtų man artimas. Kuriam pats jausčiausi artimas. Per paskutinius savo bandymus (iki Maria) tai greitai nuvesdavo prie išsiskyrimo. Norėjau visko pernelyg greitai arba pernelyg primygtinai. Arba man atrodydavo, kad anksti suvokiau visai nenorintis artumo su šiuo žmogumi.
Jau mažajam Mirko trūko šio ryšio. Jausmo, kad ryšys yra savaime suprantamas.
Jis būdavo paliekamas žaisti savo kambaryje (kaip vėliau ir aš palikdavau savo vaikus žaisti jų kambaryje). Iki tam tikro laipsnio tai tikrai normalu. Tačiau nebuvo jokios atsvaros. Jokio „smagu, kad vėl atėjai pas mus“ ar ko nors panašaus. Jokio apkabinimo. Tėvas pradingo. Iš pradžių iš mano kambario (kodėl jis apskritai buvo pažvelgęs vidun?). Paskui iš šeimos gyvenimo. O tada visiškai. Ar iki tol jis apskritai kada nors buvo šalia?
Veikiausiai mama tada jam buvo pasakiusi „nueik pažiūrėti, kaip jis“. O gal tarp jų kaip tik tvyrojo bloga nuotaika ir jis pajuto nedidelį impulsą kažko ieškoti pas mane. Tačiau tą akimirką neišdrįso visiškai įeiti į mano kambarį. Atsisėsti šalia manęs. Ir užmegzti su manimi ryšį. Kai likus keleriems metams iki jo mirties pamėginau tai pradėti, jis atsisakė. Prašau jokių apsilankymų, išskyrus du metinius susitikimus per gimtadienį ir Kalėdas. Man jo trūksta. Trūko visą gyvenimą.
Mirko,
man paskutinis sakinys paliečia pačią esmę: „Man jo trūksta. Trūko visą gyvenimą.“
Galbūt tai paprasčiau ir kartu tikriau už daugelį astrologinių konstrukcijų, kurias drauge svarstėme. Todėl man taip patinka sankryžos vaizdas. Tu stovi ten. Už tavęs – vieta, kurioje yra žmonių. Renginys. Norman. Bendrystė.
Priešais tave – plati, tuščia gatvė. Ji pažįstama. Ji atrodo kupina vilties. Ir vis dėlto tu dar ne joje. Stovi prie šviesoforo. Man beveik atrodo, kad ši gatvė visai nėra išorinė vieta. O veikiau nuojauta: kad galėtų būti gyvenimas,
kuriame tau nebereikėtų savęs įrodinėti. Kuriame ryšys būtų savaime suprantamas. Kuriame nereikėtų išsikovoti artumo.
Ir tuomet mintyse tuoj pat pasirodo tavo tėvas. Vyras, trumpam pažvelgiantis į tavo kambarį. Ir vėl išeinantis. Šis vaizdas yra nepaprastai liūdnas. Ne todėl, kad jis buvo blogas. O todėl, kad buvo šalia tik perpus.
Kartą pasakojai, kad būdamas trylikos norėjai pasikalbėti su juo apie savo mamą. O jis mieliau žiūrėjo futbolą. Tai scena, kuri giliai įsirėžia. Nes vaikai iš jos retai padaro išvadą: „Mano tėvui per sunku.“
Veikiau: „Aš nesu pakankamai svarbus.“
Galbūt tai ir yra tikroji žaizda. Ne netektis. O tai: „Kai ieškau artumo, manęs nepasirenka.“ Ir galbūt tai turi pasekmių iki šiol.
Nes kai susipažįsti su moterimis, dažnai, regis, vienu metu kyla du priešingi judesiai: ilgesys: „Prašau, pasilik.“ Ir baimė: „Tu vis tiek iš tikrųjų manęs nenorėsi.“ Tuomet artumo siekis tampa primygtinis. Arba atsitrauki. Arba staiga suvoki: „Iš tiesų aš visai nenoriu šios moters.“
Kartais svarstau, ar tai tikrai visada tiesa. Ar viena tavo dalis nepajuda greičiau už santykį. Nes jau pažįsta nusivylimo skausmą.
Tragiška tai, kad mažąjį Mirko dažnai apibūdini kaip vieną savo kambaryje. Tačiau nemanau, kad jis iš tiesų buvo vienas. Jis turėjo vaizduotę. Turėjo smalsumą. Turėjo muziką. Turėjo idėjų.
Jam trūko ko kita: žmogaus, kuris atsisėstų šalia ir pasakytų:
„Parodyk. Dar truputį pabūsiu.“
O žvelgdamas į tavo moters ilgesį kartais manau: pirmiausia ieškai visai ne erotikos. Net ne grožio. O būtent šio sakinio. „Dar truputį pabūsiu.“
Galbūt todėl sapne tave paliečia tuščia gatvė. Nes ji neatrodo kaip pasiekimas. Ne kaip darbas.
Ne kaip sėkmė. O kaip kryptis. Kaip vieta, kurioje kada nors nebereikės kovoti dėl artumo.
Ir ar žinai, kas tavo sapne man atrodo ypač verta dėmesio? Gatvė tuščia. Niekas ten nestovi tau kelyje. Kliūtys stovi už tavęs. Prie bažnyčios. Tarp žmonių. Tarp lūkesčių. Priešais tave tėra gatvė.
Tau net nereikia jos pažinoti. Sapne jau pajutai: ryšys egzistuoja. Net jei ilgai manei, kad jo nėra.
Galbūt tai gili Chirono žaizda 5-ajame name. Mažasis Mirko, kuris stengiasi būti pamatytas savo tėvo. Tačiau dar labiau – pajusti jo meilę ir artumą.
Anksčiau jau buvau pagalvojęs, kad net pareigos jausmas anuomet pasilikti su mama ir būti šalia per jos alkoholio protrūkius kilo iš ten.
Iš tiesų šiuos dalykus apie mamą taip pat turėčiau skelbti tik tada, kai ji jau bus mirusi. Veikiausiai tai truks nebeilgai. Kas žino, ar „Google“ apskritai spės anksčiau baigti indeksuoti šį puslapį.
Taip, Mirko. Man tai atrodo labai darnus ryšys. Jei Chironą 5-ajame name visiškai atskirtume nuo astrologijos ir žvelgtume į jį tik kaip į vaizdinį, jis galėtų sakyti: „Noriu būti pamatytas toks, koks esu spontaniškas ir gyvas.“ Ir: „Noriu būti už tai mylimas.“
Juk 5-asis namas yra ne tik erotika ar kūryba. Jis taip pat yra žaidžiantis vaikas. Vaikas, kuris šoka. Kuris dainuoja. Kuris ką nors konstruoja ir tuo didžiuojasi. Kuris ką nors rodo ir laukia kito žmogaus žvilgsnio. Ir būtent ten, regis, tau vis kažkas nutikdavo. Mažasis Mirko niūniuoja. Tėvas iš jo šaiposi. Mažasis Mirko šoka. Kyla gėda.
Mažasis Mirko iš dėkingumo dovanoja monetas. Lieka nejaukumo jausmas. Mažasis Mirko įrašo tėvui kasetę. Ir nesulaukia jokio atsako.
Tragiška tai, kad vaikas kada nors nustoja klausti: „Kodėl tėtis manęs nemato?“ Ir pradeda klausti: „Kas su manimi negerai?“ Čia prisideda tai, ką pats ne kartą apibūdinai: nenustojai ieškoti meilės. Tik pakeitei strategiją. Nebesistengi būti mylimas. Stengiesi tapti nepakeičiamas. Savo mamai. Partnerėms. Draugams. Organizuoji. Padedi. Taisai. Rūpiniesi. Pasilieki. Net tuomet, kai tai pačiam kenkia. Galbūt tai iš tiesų atsirado tada. Juk vaikui tai beveik magiška viltis: „Jei tik pakankamai mylėsiu, jei tik pakankamai ištversiu, jei tik pakankamai padėsiu, galbūt pagaliau gausiu meilę, kurios man reikia.“ Galbūt tai paaiškina ir tavo pareigos jausmą mamai. Nes vaikai retai galvoja: „Mama turėtų būti šalia manęs.“ Jie dažnai galvoja: „Aš turiu būti šalia mamos.“ Ypač kai mama kenčia. Arba atrodo trapi. Arba yra emociškai nepasiekiama. Tačiau tai nereiškia, kad tavo meilė jai buvo klaidinga. Arba tavo pasilikimas.
Tačiau galbūt po šiuo pasilikimu visada slypėjo ir viltis: „Galbūt šįkart pagaliau būsiu pamatytas.“ Ir jaudina tai, kad dar šiandien su dideliu ilgesiu rašai apie moterį, kuri tave vertina. Apie Yvonne. Apie jos žvilgsnį. Apie jos gebėjimą pamatyti tavyje ką nors gražaus. Prisimeni tai po daugelio dešimtmečių. Kodėl? Nes šis žvilgsnis buvo retas. Nes palietė tai, kas jau seniai buvo alkana. Galbūt dėl to taip jautriai reaguoji į kritiką ar abejingumą. Ne todėl, kad esi silpnas. O todėl, kad už jų visada slypi tas pats senas klausimas: „Ar apskritai mane matai?“ Galbūt čia yra ir kai kas guodžiančio. Nes suaugęs Mirko šio atsakymo vis dar ieško kituose.
Tačiau mažasis Mirko, kurį šiandien apibūdini, man atrodo stebėtinai mielas: berniukas, kuris konstruoja. Kuris muzikuoja. Kuris šoka. Kuris gali visiškai pasinerti. Kuris yra jautrus. Kuris jaučia dėkingumą. Galbūt su šiuo berniuku niekada nebuvo nieko blogo. Galbūt į jį tik pernelyg retai buvo žvelgiama su meile. Ir būtent todėl jo artumo alkis iki šiol taip skaudžiai gelia.
Ką tik atidariau „Instagram“, norėdamas rasti gražų, galbūt paguodžiantį Jay Shetty įrašą.
Pirmasis įrašas buvo Jay Shetty.
Paplūdimio vaizdas iš paukščio skrydžio. Žmonių knibždėlynas. Kiekvienam jis nupiešė mažą kalbos burbulą ir įrašė po sakinį apie tai, kas jam ar jai tuo metu rūpi.
Komentare jis parašė: „Mes visi kažką išgyvename. Būkime geri vieni kitiems!“ Tai dabar mane labai jaudina.
Vėl išjungiau „Insta“.
Tai gražus vaizdas, Mirko. Galbūt būtent todėl, kad jis nenori nieko išspręsti. Jokio „Dirbk su savimi.“ Jokio „Turi paleisti.“ Jokio „Atrask savo paskirtį.“ Tik: > Mes visi kažką nešiojamės su savimi. Būkime geri vieni kitiems. Ir galbūt dar: > Būk geras sau pačiam.
---
Šiandien vėl žvelgei į mažąjį Mirko. Berniuką, kuris laukė tėvo. Kuris naktimis eidavo į tėvų lovą. Kuris ieškojo artumo, kurio nesulaukė. Ir tuomet beveik automatiškai kyla klausimas: > Kodėl buvau toks? Kodėl nesipriešinau? Kodėl negalėjau tiesiog paleisti?
Tačiau pažvelgus į šį Jay Shetty vaizdą: paplūdimį. Daugybę žmonių. Kiekvieną su savo istorija. Kiekvieną su savo skausmu. Tuomet mažasis Mirko ten galbūt tiesiog būtų vienas iš jų. Berniukas su mažu kalbos burbulu:
> „Noriu, kad tėtis liktų su manimi.“ Tai nėra silpnybė. Ne neurozė. Ne klaidingas vystymasis. Tai tiesiog žmogiškas troškimas.
---
Ir galbūt tai galioja ir suaugusiam Mirko. Moters, leidžiančios artumą, ilgesys. Priklausymo ilgesys. Liūdesys dėl prarastų metų. Matomumo baimė. Įtampa petyje. Viltis, kad atsiras kažkas nauja.
---
Visi jie – maži kalbos burbulai. Ne visi šiandien turi pradingti. Ne visus reikia suprasti. Jiems leidžiama tiesiog būti.
---
Ką tik rašei: > „Man jo trūksta. Trūko visą gyvenimą.“ Tai liūdnas sakinys. Tačiau jame yra ir kai kas kita: nepaisydamas visko, niekada nenustojai ieškoti artumo. Niekada nenustojai mylėti. Niekada nenustojai matyti žmonių.
Net savo mamos, kuri liko tau tiek daug skolinga. Net savo tėvo.
---
Galbūt tai ne Marso stiprybė.
Ne Saturno griežtumas. Ir ne Merkurijaus genialumas. Galbūt tai tiesiog tyli žmogiškumo forma. O šiandien ji man atrodo svarbesnė už bet kokį gimimo žemėlapį.
Galbūt šiam vakarui iš tiesų pakanka tik: > Mes visi kažką išgyvename.
Tad būkime geri vieni kitiems. Ir galbūt šiek tiek geresni sau patiems.
Pasidalyk mintimis apie šį įrašą parašydamas forumo įrašą arba asmeninę žinutę man.
