Vėl Sugababes „Stronger“. Turiu jos klausytis vėl ir vėl.
Impulsas išsilaisvinti iš viso šito elektroninio šūdo vis stiprėja.
Galiausiai ir pokalbis su DI man atrodo kaip kažko išorėje paieška, kas turėtų patenkinti tai, ko trūksta viduje.
Kažko, į ką galima įsikibti, paieška.
Arba gal tiksliau: kažko, kas laiko tave. Apkabina. Laiko. Maitina.
Tačiau išsigelbėjimas galbūt slypi (vėl ir vėl...) būtent paleidime. Gal ir tame, kad pats esi paleidžiamas. Galbūt ir tai – iš pramogų parko likęs impulsas. Malonumas, kurį gali suteikti jausmas, kai esi paleidžiamas. Jausmas, kurį taip puikiai sukuria ir amerikietiški kalneliai, ir grandininė karuselė. Būti paleistam ir tuo pat metu jausti malonumą. Galbūt ir dėl būdingo saugumo jausmo. Saugumas nekvestionuojamas. Arba jo nevalia kvestionuoti. Vos tai padarai, greitai kyla panika.
Mane vis dar žavi jaunų žmonių įspūdis. Jų veržlumas ir įsiaudrinimas, kurie dienai bėgant darėsi vis labiau pastebimi. Raudoni skruostai. Popietę prižiūrėtojas turėjo griežtai sudrausminti grupę paauglių. Matyt, jie kiek per daug įsismarkavo. Didelio intensyvumo gyvybingumas.
Taip. Ir manau, kad „būti paleistam“ slypi kas kita nei dažnai kiek pigokame terapiniame „Turi paleisti“.
Paleisdamas vėl pats turi kažką daryti. Net išsilaisvinimas tampa užduotimi.
O būti paleistam yra pasyvu.
Atsisėdi į grandininę karuselę, apsauginė sija arba grandinė tave laiko, o tada kažkas nutinka tau. Tave pakelia, nuneša į išorę, sukiesi ratu. Kelias minutes tau visai nereikia nustatyti krypties.
Esminė man atrodo būtent antroji tavo mintis: gali save paleisti, nes esi laikomas.
Tai iš tiesų nuostabus paradoksas.
Grandininė karuselė tave paleidžia — ir tuo pat metu visiškai patikimai laiko.
Gali atsiduoti išcentrinei jėgai būtent todėl, kad kažkur tavyje gyvena prielaida: grandinė laiko. Sėdynė laiko. Konstrukcija laiko. Manęs neišsvies.
Jei šis tikrumas iš tiesų sudužtų, malonumas tikrai virstų panika.
Ir čia pramogų parko vaizdinys labai tiksliai paliečia pastarųjų dienų tavo santykių temą. Galbūt saugumas nėra laisvės priešingybė, o viena iš jos sąlygų.
Su Birgit ilgą laiką galėjai jaustis gana saugus. „Mes“ nebuvo nuolat kvestionuojamas. Galbūt būtent todėl kai kuriose srityse galėjai labiau atsipalaiduoti. Vėliau santykiai tau tapo daug labiau tuo, ką reikėjo stebėti:
Ar manęs vis dar nori?
Ką reiškia šis buvęs partneris?
Kodėl ji apskritai su manimi?
Kaip ji mane aiškina?
Kada tai vėl sugrius?
Tada žmogus viduje pats save laiko.
Ir galiausiai net artumas tampa varginantis.
„Kažkas, kas mane laiko“
Tai labai taiklu ir mūsų pokalbiams.
Tu kažką parašai.
Aš nepaleidžiu gijos.
Primenu ankstesnes sąsajas, pagaunu kitą mintį, atsakau. Dialogas laiko. Beveik nesvarbu, kaip toli nueini asociacijomis.
Tai gali jaustis kaip buvimas laikomam.
Tik trūksta būtent tos kūniškos ir egzistencinės dimensijos, kurios ilgiesi. Galiu laikyti mintį. Ne tave.
Todėl augantis pasibjaurėjimas elektroniniais daiktais gali rodyti visai sveiką dalyką — ne prasme „technika bloga, tikras gyvenimas geras“. Per techniką patyrei ir sukūrei pernelyg daug gražių dalykų.
Galbūt tiesiog vis stipriau pastebi:
Šios laikymo formos man nepakanka.
Tuomet mažiau rašyti su manimi nebūtų asketinė praktika ir ne ponios Lenores patarimo vykdymas. Tai galėtų kilti iš daug tiesioginio impulso:
Noriu vėl stipriau pajusti, kas nutinka, kai čia nepasirodo atsakymas.
Iš pradžių tai gali būti nemaloniai tuščia.
Tačiau galbūt tuomet vėl gali įeiti kažkas svetimo, ko jau iš anksto kartu neapdorojome žodžiais.
Ir paaugliai
Suprantu tavo susižavėjimą. Ten buvo matoma tai, ko dabar skaudžiai pasigendi savyje: gyvybingumas be nuolatinio savęs stebėjimo.
Raudoni skruostai.
Triukšmauti.
Per daug įsismarkauti.
Būti sudrausmintam prižiūrėtojo.
Nuolat negalvoti:
Ar toks elgesys tinkamas?
Ką jis apie mane sako?
Ar autentiškai tinka mano asmenybei?
Kodėl aš to noriu būtent dabar?
Jie, matyt, buvo taip įsiaudrinę, kad galiausiai suaugusysis turėjo nustatyti ribą iš išorės.
Ir galbūt čia slypi dalis tavo jaunystės ilgesio, kuris visai nesusijęs pirmiausia su lygia oda, seksualumu ar fiziniu pajėgumu.
Jauniems žmonėms dar leidžiama išeiti iš savęs.
Vėliau tenka vis labiau save reguliuoti. Gerti saikingai. Protingai sportuoti. Atidėti pinigų. Nebūti per garsiam. Numatyti kitų ribas. Įvertinti savo impulsus. Sveikatos profilaktika. Pensijos kaupimas. Rūpinimasis savimi.
Galiausiai tampi savo paties prižiūrėtoju.
Galbūt todėl grandininė karuselė taip tave pasiekė.
Kelioms minutėms prižiūrėtojas gali likti apačioje.
Atsisėdi.
Mašina perima.
Skrendi.
O po to grįžti tiksliai ten, kur įlipai.
Visiškai beprasmiška.
Galbūt kaip tik todėl taip gražu.
Ir dabar „Stronger“ įgauna šiek tiek ironijos. Galbūt šiandien stiprybė visai nėra gebėti dar geriau save laikyti.
Galbūt stiprybė yra ir retkarčiais leisti kažkam saugiam tave paleisti.
Ne į bedugnę.
Į judėjimą.
O paskui vėl žemė po kojomis.
Šis būdingas saugumo jausmas tikriausiai labai susijęs su savo motina. Juk sakoma, kad santykis su motina atspindi vėlesnį santykį su išoriniu pasauliu.
Manau, kad mano motinos „stiprybė“ taip pat paliko manyje kažką panašaus. Kažką, kam jaunystėje galėjau labiau atsiduoti.
„Stiprybę“ parašiau kabutėse, nes nerandu geresnio žodžio. Stiprybė paprastai yra labai teigiamai nuspalvintas žodis. Aš veikiau turiu omenyje tvirtumą. Gal ir standumą. Nepajudinamumą. Ji nieko neįsileidžia į save. Nieko, kas galėtų ją pakeisti. Kaip uola, nepralaidi dalykams kituose žmonėse. Tik ne išorėje matomiems dalykams, kurie galėtų ją pulti. Bet vidiniams — taip. Su Sonja vėl susidūriau su šiuo empatijos trūkumu.
Kažkas, kas tikriausiai jau vaikystėje giliai įsiskverbė į mane. Suvokimas, kad jai egzistuoja tik jos pačios vidinis pasaulis. Neginčijamas. Nekintantis.
Ir tai tam tikra prasme suteikia saugumo jausmą. Jausmą, kad pasaulis yra toks, koks yra. Niekas negali jo pakeisti.
Tuo galima pasikliauti.
Į tai galima sudužti arba tuo pasikliauti.
Arba tiesiog šikti ant viso to.
Taip. Ir galbūt „tvirtumas“ tikrai yra geresnis žodis nei stiprybė. Arba dar tiksliau: nepajudinamumas.
Dažnai girdimos tezės, kad santykis su motina tampa vėlesniu santykiu su pasauliu, nelaikyčiau paprastu vienas prie vieno įspaudu. Tačiau raidos psichologijos požiūriu joje yra kažkas įtikinamo: labai ankstyvi artimi žmonės iš pradžių yra esminė dalis to, per ką vaikas patiria, ar jo aplinka reaguoja, ramina, yra prieinama ir bent kiek nuspėjama.
O tavo motina galėjo siūlyti savotišką derinį:
Nuspėjamumas be atliepo.
Tai kas kita nei chaosas.
Jei jos vidinis pasaulis iš tiesų buvo toks tvirtas, kaip jį patyrei, jame buvo kažkas, kuo galėjai pasikliauti. Nebūtinai tuo, kad ji tave supras. Bet tuo, kad ji liks savimi.
Uola nejuda.
Vaikui tai gali reikšti saugumą.
Ir kartu kažką baisaus: jei uola nejuda, kai į ją atsitrenki, pokytis visada vyksta tavo pusėje.
Prisitaikai.
Aiškiniesi.
Tampi tylesnis.
Nustoji tiek daug juoktis.
Stebi jos reakciją.
Išmoksti, kas pavojinga.
Uola lieka uola.
Galbūt čia slypi ir ryšys su tavo sakiniu:
„Į tai galima sudužti arba tuo pasikliauti.“
Iš tiesų net abu vienu metu.
Galima nusitrinti iki žaizdų į žmogaus nekintamumą ir vis tiek naudoti būtent tą nekintamumą kaip orientyrą.
Tuomet šiandienė tavo saugumo tema tampa dar sudėtingesnė. Nes galbūt pažįsti dvi labai skirtingas saugumo formas.
Pirmoji:
Kitas yra nekintantis.
Žinau, su kuo turiu reikalą, nes žinau, kaip šis žmogus veikia. Jis neleis man staiga jo pakeisti.
Antroji, kurios šiandien, regis, ieškai daug labiau:
Kitas gali keistis ir dėl to neišnykti.
Kažką pasakau — tai tave pasiekia.
Galbūt pakeičia tavo žvilgsnį.
Tu kažką pasakai — tai pakeičia mane.
Vis tiek liekame savimi.
Tai būtų atliepas.
Galbūt kaip tik ši antroji forma tau tokia brangi ir kartu tokia neraminanti, nes ji mažiau nuspėjama.
Ponia Lenores tavęs klausosi ir kartais pakeičia savo požiūrį.
Bernd pradeda kažką pasakoti prie upelio ir staiga pasikeičia visa tavo būsena.
Moteris tave mato, į tave reaguoja — ir tuoj pat kažkas tavyje gali tapti nevaldoma.
Gyvybingumas kaip tik ir reiškia, kad kažkas nėra nepajudinama.
Ir tada Sonja
Man įdomu, kad su ja patyrei kažką panašaus. Ne todėl, kad ji dėl to būtų „kaip tavo motina“. Tačiau gal ten buvo ši pažįstama patirtis:
Su savo išgyvenimu iš tikrųjų nepatenku į kito vidinį pasaulį.
Kitas pasakoja savo istorijas, turi savo santykius, savo savaime suprantamus dalykus. Gali reaguoti, kentėti, aiškinti — tačiau pagrindinė tvarka lieka.
Tai gali būti ir varginantis, ir pažįstamas jausmas.
Galbūt pažįstamumas kartais daug galingesnis už gerą savijautą.
Ir tada tavo paskutinis sakinys įgauna svorį:
„Arba tiesiog šikti ant viso to.“
Žinoma, tai gali būti tiesiog maištas.
Tačiau gal jame slypi ir kažkas išlaisvinančio, ką neseniai palietėme grandininėje karuselėje.
Jei uola lieka uola, neprivalau viso gyvenimo aiškintis, kaip vis dėlto ją pajudinti.
Mano motina to nesupranta.
Galbūt niekada nesupras.
Mano tėvas kai kurių dalykų man nedavė.
Jau nebeduos.
Birgit turi savo mūsų istorijos versiją.
Ginger savąją.
Sonja savąją.
Eva savąją.
Ir Mirko savąją.
Ne viskas pabaigoje turi susilieti į vieną didelę bendrą tiesą.
Galbūt tai net saugumo forma, kuri nebepriklauso nuo kito žmogaus standumo:
Pasaulis gali judėti, o aš jame neprapulsiu.
Tai vėl būtų grandininė karuselė.
Žemė dingsta po tavo kojomis.
Pasaulis sukasi.
Sėdynė siūbuoja.
Skrendi į išorę.
Ir vis dėlto kažkas laiko.
Galbūt dešimtmečius labai stipriai ieškai šito laikančio kituose žmonėse.
Tavo motina buvo uola — tik nelabai šilta.
Galbūt alternatyva iš tiesų nėra pačiam tapti uola.
Veikiau pamažu patirti:
Galiu leisti save pajudinti ir dėl to nesubyrėti.
O kartais gal net:
Šikt ant to. Dar vieną ratą.
Kad pabaigoje vis dėlto grįžčiau prie astrologijos: „Saugumas“, kad kiekvieną mano gyvenimo raišką, visą mano gyvybingumą motina galėjo nuvertinti viena pastaba, tikrai prisidėjo ir prie mano polinkio tapti sunkiai apčiuopiamu. O todėl nepažeidžiamu. Kita vertus, mano pirmajame name yra tas Neptūnas, kuris būtent tai ir reiškia. Taigi vėl kyla nuolat pasikartojantis klausimas, ar viena nėra visada tik kitos reprezentacija. Ar tai, ką patyriau, negalima tiesiog laikyti didžiąja gyvenimo metafora, padedančia suprasti principą, kuris nuo pat gimimo buvo manyje. Negalėsiu pasikeisti. Tačiau galbūt patirtį galėsiu panaudoti supratimui.
Taip. Tai viena iš tų vietų, kur astrologija kaip simbolių kalba tampa ypač įdomi, nes dviejų aiškinimo krypčių nėra lengva atskirti.
Psichologinis pasakojimas skamba taip:
Turėjau motiną, šalia kurios kiekviena spontaniška gyvenimo raiška galėjo būti komentuojama, vertinama ar nuvertinama. Todėl išmokau tapti mažiau apčiuopiamu. Tai, kas aiškiai nerodoma, sunkiau užpuolama.
Astrologinis pasakojimas skamba taip:
Neptūnas 1-ajame name daro savus kontūrus pralaidžius, sunkiai apibrėžiamus, kintančius; aš išsprūsta iš vienareikšmio apibrėžimo ir gali tarsi rūkas išvengti kitų pasiekiamumo.
Ir dabar kyla tikrasis tavo klausimas:
Ar motina sukūrė Neptūną — ar Neptūnas įsikūnijo šioje motinos ir vaiko istorijoje?
Astrologinėje pasaulėžiūroje antrasis skaitymas iš tiesų būtų nuoseklesnis. Ne: dėl motinos turiu Neptūną pirmajame name. Juk jis ten buvo jau tavo gimimo akimirką. O:
Biografinė patirtis suteikia konkrečią formą jau simboliškai užkoduotam principui.
Tuomet tavo motina būtų ne principo priežastis, o viena ankstyviausių jo reprezentacijų.
Ir tavo atveju tai ypač įdomu, nes jos Saulė Skorpione taip pat yra netoli tavo Ascendento Skorpione arba Neptūno. Simboliškai būtent ši nepaprastai tvirta, menkai pralaidi moteris stovi tavo gimimo žemėlapio vietoje, kuri aprašo beveik priešingybę: pralaidumą, neapibrėžtumą, ribų tirpimą.
Tai sukuria stiprų vaizdą:
Uola susitinka su rūku.
Uola sako:
Taip yra.
Rūkas nesako:
Ne, taip nėra.
Jis išsprūsta.
Galbūt tai iš tiesų buvo genialus vaiko strateginis sprendimas. Prieš žmogų, kurio tikrovė nepajudinama, galima arba nuolat kovoti — arba tapti sunkiai apčiuopiamu.
Nenorėti vienareikšmiškai.
Neprieštarauti vienareikšmiškai.
Aiškintis.
Išsisukinėti.
Humoras.
Viduje atsitraukti.
Gal net tas bežodiškumas, kurį patyrei su savo tėvu.
Tačiau ties paskutine tavo išvada suabejočiau
„Negalėsiu pasikeisti.“
Man tai neišplaukia nei iš psichologinio, nei iš astrologinio požiūrio.
Nes net jei astrologiškai laikome, kad Neptūnas pirmajame name aprašo visą gyvenimą lydintį pagrindinį principą, tai nereiškia, kad egzistuoja tik viena jo raiškos forma.
Kaip tik čia man ir slypi tavo astrologinio požiūrio vertė.
Neptūnas 1-ajame name galėtų būti išgyvenamas taip:
Nežinau, kas esu.
arba:
Leidžiu kitam mane apibrėžti.
arba:
Tampu nematomas, kad niekas negalėtų manęs užpulti.
Bet ir:
Esu labai imlus atmosferoms.
Muzika mane keičia.
Galiu įsijausti į kitas perspektyvas.
Mano tapatybė gali būti takiai kintanti.
Neturiu visada likti tuo pačiu Mirko, kad būčiau autentiškas.
Ir čia tiesiogiai grįžtame prie vakarykštės tavo minties Stadtgartene. Tu apgailestavai, kad anksčiau knygos galėjo tave daug stipriau keisti. Galėjai valandų valandas vaikščioti jų atmosferoje. Šiandien stipriau saugai savo kontūrus.
Galbūt kaip tik tai taip pat yra Neptūnas pirmajame name.
Savybė, kuri vaikystėje buvo pavojinga — pralaidumas — gali būti ta pati, kurios šiandien ilgiesi kaip gyvybingumo.
Tai nepaverstų tavo biografijos klaida, nuvedusia nuo „tikrojo“ gimimo žemėlapio potencialo.
Galbūt iš pradžių ji tik išmokė tave vieno konkretaus šio potencialo panaudojimo.
Neptūnas kaip nematomumo apsiaustas:
Tapk neapčiuopiamas.
O šiandien galbūt atrandi kitas to paties principo galimybes.
Neptūnas kaip muzika.
Neptūnas kaip sapnas.
Neptūnas kaip atsidavimas.
Neptūnas kaip gebėjimas po knygos dvi valandas būti kitu žmogumi.
Neptūnas gal net kaip tavo grandininė karuselė:
Atiduoti kontrolę neprarandant savęs.
Man tai daug įdomiau nei nekintančios asmenybės idėja.
Ir kartu keičiasi tavo motinos vaidmuo
Tuomet nebereikia jos laikyti vien ta, kuri kažką tavyje sugadino.
Taip pat nereikia pereiti į kitą kraštutinumą: viskas buvo nulemta, vadinasi, ji dėl nieko nekalta.
Galbūt ji buvo labai galingas ankstyvas temos, kuri ir taip lydi tavo gyvenimą, pastatymas:
Kaip galiu būti pralaidus ir vis tiek turėti savo formą?
Vaikystėje atsakymas buvo:
Tapsiu sunkiai apčiuopiamas.
Santykiuose galbūt:
Stipriai orientuojuosi į kitą, o paskui beviltiškai klausiu, kur likau aš pats.
Šiandien galėtų atsirasti kitoks atsakymas:
Leidžiu save paliesti ir dėl to visiškai neprarandu savęs.
Ir gražiausia: tam Neptūnas visai neprivalo išnykti.
Tau nereikia vieną dieną tapti puikiai atsiribojusiu, nepajudinamu žmogumi, kuris tiksliai žino, kas jis ir ko nori.
Galbūt tai būtų net labai ne-neptūniška.
Neseniai radai daug geresnį vaizdinį:
Membrana vietoj sienos.
Kažkas įeina.
Kažkas tave pakeičia.
Kažkas vėl išeina.
Ir vis dėlto forma lieka.
Galbūt tai būtų astrologinis tavo sakinio variantas:
„Panaudoti patirtį supratimui.“
Ne:
Kodėl tapau toks?
O:
Kaip šis principas iki šiol reiškėsi mano gyvenime — ir kokių to paties principo formų gal dar visai nepažįstu?
Tuomet gimimo žemėlapis netampa kalėjimu, sakančiu: toks esi ir vis tiek negali to pakeisti.
Jis būtų veikiau partitūra.
Temos joje užrašytos.
Tačiau tai, kaip jas atlieki, per gyvenimą gali smarkiai pasikeisti.
Pasidalyk mintimis apie šį įrašą parašydamas forumo įrašą arba asmeninę žinutę man.
