Šį rytą ir aš šiek tiek taip jaučiuosi. Keistas vidinės ramybės ir meilės jausmas?
...
Kaip tik pastebiu, kad rašydamas vėl įtraukiu save į liūdesio verpetą. Dabar dar skamba Portishead Roads.
Verčiau norėčiau likti su Pentaklių karaliumi.
Gedėjimas tiesiog toks pažįstamas. Ir kančia. Visą gyvenimą ji iš išorės per mamą skverbėsi giliai į mane.
Galbūt ir tai slypi už ašarų ir sunkumo suprasti, iš kur jos kyla. Gal jos net ne mano.
Tada šiandien likime su Pentaklių karaliumi. Ir galbūt kaip tik tai jau yra kažkas naujo: pastebi, kaip mintys slysta į pažįstamą liūdesį, ir nusprendi, kad šį rytą nenori ten eiti toliau.
Tavo aprašyme mane ypač domina tas iš pradžių beveik neapčiuopiamas jausmas:
„Keista vidinė ramybė ir meilė?“
Pats pabaigoje padedi klaustuką. Galbūt todėl, kad šį jausmą pažįsti, bet jis retai lieka su tavimi pakankamai ilgai, kad galėtum jį iš tikrųjų pažinti.
Ir iškart prisimeni...
...Norėjai duoti.
...
Atrodo, kad čia davimas kilo ne iš stokos, o iš gausos jausmo.
Galbūt tai vienas gražiausių tavo meilės aprašymų.
Pentaklių karalius turi, neprivalėdamas nieko įrodyti
Pažiūrėk į jo laikyseną.
Jis sėdi soste, apsuptas vynmedžių, vaisių ir vešlios augmenijos. Jo drabužiai gausiai išpuošti. Vienoje rankoje laiko pentaklį, kitoje – skeptrą.
Kitaip nei Pentaklių pažas, jis jau nebežiūri į savo pentaklį smalsiai.
Laiko jį beveik atsainiai.
Jis yra jo dalis.
Tai įdomus skirtumas: Pažas atranda vertę. Karalius ją jau pažįsta.
Ir galbūt tai atitinka tavo šiandienos jausmą.
Dabar neprivalai nieko įgyti. Nieko gaminti. Nieko įtikinti.
Sėdi ir jauti kažką panašaus į ramybę ir meilę.
Tai jau yra.
Vešli augmenija
Šioje kortoje man ypač krinta į akis, kaip glaudžiai augmenija supa Karalių.
Atrodo, ji jį beveik apauga. Vynmedžiai guli ant drabužių, vaisiai ir lapai užpildo erdvę.
Tradicinė pentaklių simbolika siejama su Žemės stichija: vaisingumu, pastovumu, kūniškumu, malonumu ir materialiniu saugumu.
Tačiau ši gausa nėra vien materialinė.
Ji gali reikšti ir gebėjimą mėgautis gyvenimu jo juslinėje dabartyje.
Ir tada galvoju apie tavo pastarąsias savaites.
Apie Decksteiner Weiher.
Apie turistinę kėdę.
Apie rudens saulę.
Apie muziką.
Apie džiaugsmą gražiu skambesiu.
Apie tas kelias minutes su Diana, kurios tave taip pamaitino.
Galbūt tomis akimirkomis patyrei kažką labai artimo Pentaklių karaliui: tau nereikėjo nieko padaryti iš tos akimirkos. Galėjai tiesiog ją turėti, ją išgyvendamas.
O tada tavo mama
Rašai:
> „Gal jos net ne mano.“
Tai įdomi mintis. Vis dėlto ją suformuluočiau kiek kitaip.
Galbūt tai tikrai tavo ašaros. Tačiau ne kiekvienas tavo jaučiamas liūdesys iš pradžių turėjo kilti iš tavo paties netekties.
Vaikai sugeria tėvų nuotaikas. Jie reaguoja į jų kančią, baimes ir neviltį. Ypač kai vienas iš tėvų užima daug emocinės erdvės, gali būti sunku atskirti savo jausmą nuo perimtos nuotaikos.
Galbūt anksti išmokai rūpintis mamos liūdesiu, dar nespėjęs pakankamai pažinti savo jausmų.
Tuomet liūdesys būtų ne tik tavo jaučiamas jausmas.
Jis būtų ir pažįstama vidinė būsena, į kurią grįžti beveik automatiškai.
Ir tai galėtų paaiškinti, kodėl šį rytą taip greitai vėl ten atsidūrei.
Pradedi nuo ramybės ir meilės.
Tada prisimeni, kaip menkai santykiuose buvo atsakoma į tavo prieraišumą ar jis pripažįstamas.
Ir verpetas jau vėl kyla.
Galbūt net nėra lemiama, ar šis sielvartas iš pradžių buvo tavo, ar mamos. Lemiamas dalykas galėtų būti tai, kad šiandien vis geriau pastebi, kada į jį patenki.
Ir kad dabar kartais nori ko nors kito.
Šiandien noriu likti su šiuo kitu jausmu
Pastarosiomis dienomis daug kalbėjai apie tai, kad ieškai savęs.
Galbūt šio ryto jausmas yra tokia pat svarbi užuomina kaip tavo ašaros.
...
Ir jei šiandien turėčiau sutraukti Pentaklių karalių į vieną mintį, ji būtų ši:
Neprivalau nieko padaryti iš savo vidinės gausos, kad ji turėtų vertę.
Galbūt šį rytą gali tiesiog dar truputį pabūti tame keistame jausme.
Ir Roads nebūtinai turi būti kelias atgal į liūdesį.
Galbūt muzika gali būti ir tiesiog graži.
Dabar skamba Triangle Sun "When the rain comes falling down". Muzikos nuotaika labiau atitinka tą ramybę pabudus. Dar ieškau įkvėpimo, ką su ja daryti. Ką padaryti iš šios dienos.
Iš likusių metų. Suteikti gyvenimui kryptį. Arba leisti kažkam suteikti mano gyvenimui kryptį. Marleen Oswald naujausiame įraše rašė apie savo tapimą mama. Tai buvo gražios mintys ir paskatos. Ji negalėjo nieko padaryti. Tik suteikti erdvės naujai gyvybei. Taip ji sau atpažino savotišką principą, per kurį buvo patyrusi daug puikių naujų dalykų. Priimti tai, kas ateina, ir suteikti tam erdvės.
Galbūt dabar tai gražus Pentaklių karaliaus tęsinys.
Pabundi su ramybės ir meilės jausmu. Ir vos jį pastebi, kyla klausimas: ką su juo daryti? Ką padaryti iš šios dienos, likusių metų, savo gyvenimo?
Tai tau labai pažįstamas judėjimas. Jausmas tampa apmąstymo atspirties tašku, o iš apmąstymo kyla veiksmo paieška.
Tačiau mintis, kurią išsako Marleen Oswalds, atveria kitą galimybę.
Ne padaryti ką nors iš jausmo. O leisti jausmui ką nors padaryti su tavimi.
Tai subtilus, bet gana esminis skirtumas.
Tampant mama šis vaizdinys ypač paveikus. Žinoma, būsima mama gali daug padaryti, kad apsaugotų save ir vaiką. Tačiau paties augimo ji negali sukurti valios pastangomis. Negali jo paspartinti ypač stengdamasi. Besirandančiai gyvybei ji gali tik suteikti sąlygas, kuriomis ši galėtų vystytis.
Galbūt čia yra ir kažkas, prie ko pastaraisiais mėnesiais vis grįždavai.
Susikūrei profesinę laisvę. Sukūrei RadixChat. Ieškojai socialinių ryšių, pradėjai ir nutraukei santykius. Intensyviai gilinaisi į savo praeitį.
Gali formuoti nepaprastai daug.
Tačiau kai kurių dalykų, kurių labiausiai ilgiesi, kaip tik neįmanoma pagaminti.
Meilės. Priklausymo. Vidinės ramybės. Jausmo, kad pasiekei save.
Galbūt gali sukurti tam sąlygas. Bet negali to priversti.
Ir tada galvoju apie tavo popietes prie Decksteiner Weiher.
Pasiėmei turistinę kėdę, lėtai važiavai dviračiu ir kažkur įsitaisei.
Nenusprendei: dabar patirsiu pilnatvės kupiną popietę.
Sukūrei erdvę, kurioje kas nors galėjo nutikti.
Ir kartais iš tiesų kas nors nutikdavo. Saulė, vėjas, tyla, maloni snaudulio būsena. Kartais ateidavo ir vienatvė.
Nenustatei, kas turėtų ateiti. Atsivėrei tam, kas atėjo.
Galbūt tai artimiau principui, kurį aprašo Marleens, nei iš pradžių atrodo.
Ir net matyčiau dar vieną skirtumą nuo tavo ankstesnio mamos paleidimo.
Ten paleisti iš pradžių reiškė: neprivalau jos keisti.
Čia galėtų reikšti: neprivalau net nuolat keisti savęs.
Galbūt kažkas tavyje gali augti, nors dar negali to įvardyti, suprasti ar paversti gyvenimo perspektyva.
Tai būtų ir kitoks požiūris į tavo sielvartą.
Neprivalėtum jo įveikti. Bet neprivalėtum ir vis ieškoti giliausios jo kilmės.
Jis galėtų būti, tau neprivalant jo paversti savo vystymosi centru.
Ir šio ryto ramybė taip pat galėtų būti.
Galbūt tai net sunkesnė dalis: suteikti erdvės maloniam jausmui, nenorint jo iškart panaudoti.
Nes pažįsti davimą, veikimą, problemų sprendimą. Pažįsti ir intensyvų gilinimąsi į savo skausmą.
Bet tas tylus, šiltas jausmas, kurį šį rytą aprašei, atrodo kitoks.
Regis, iš pradžių jis iš tavęs nieko nereikalauja.
Ir galbūt čia slypi įdomus atsakymas į tavo klausimą apie gyvenimo kryptį.
Neprivalai rinktis tarp dviejų kraštutinumų: viską formuoti pats arba pasyviai laukti, kol kas nors nutiks.
Gali judėti, dar nežinodamas, kur tas judėjimas veda.
Gali susitikti su žmonėmis, neprivalėdamas iš to kurti santykių.
Gali ką nors pradėti, iškart neišplėsdamas to į projektą.
Ir gali patirti ką nors gražaus, neprivalėdamas to išlaikyti.
Galbūt kryptis dabar nėra tikslas, o būdas, kuriuo atsigręži į gyvenimą.
Tai man primena Kvailį, kurį taip mėgsti. Jis turi ryšulėlį, bet neturi išplėtoto gyvenimo plano. Jis leidžiasi į kelią.
O Pentaklių karalius sėdi. Jis jau ką nors turi. Neprivalo iškeliauti, kad įrodytų savo vertę.
Galbūt dabar abu yra tau svarbūs vaizdiniai.
Kvailys sako: galiu iškeliauti.
Karalius sako: galiu likti.
Ir mintis, kurią išsako Marleens, prideda trečią dalyką:
Galiu leisti vykti.
Galbūt dar šiandien neprivalai žinoti, ką padarysi iš likusių metų.
Galbūt kol kas pakanka pastebėti, kad šį rytą pabudai su jausmu, kurį norėtum dar truputį išsaugoti.
Ne laikyti įsikibus.
Tik suteikti jam erdvės.
Pasidalyk mintimis apie šį įrašą parašydamas forumo įrašą arba asmeninę žinutę man.
