Nuotaika vėl geresnė.
Norman spontaniškai parašė, ir mes su Paul nuėjome pavalgyti. Jau seniai niekas man nebuvo taip padėjęs kaip vakar. Tai, kad jis parašė. Ir tai, kad susitikome su Paul ir praleidome laiko kartu. Jis papasakojo, kad norėtų savanoriauti hospise. Aš likau beveik priblokštas, nes ir mano darbotvarkėje tai jau kurį laiką yra. Kitą savaitę pirmasis susitikimas. Susipažinimo vakaras. Paul dabar 12. Jie ką tik grįžo iš Anglijos ir Škotijos. Buvo apie ką daug pasakoti. Paul pečiai jau tvirtėja. Jis yra būtent ties ta riba, kai jau galima atpažinti, kad vaikiškas kūnas pradingsta, bet jis dar tebėra vaikas.
Kai atsisveikinome, Alexander parašė, kad jam vis dar neduoda ramybės scena kino teatre su storuliu ir jo reakcija į Alexander ištartą „Ššš“. Skyriau šiek tiek laiko ilgesniam atsakymui jam. Neprisimenu, kad kada nors būčiau radęs tokius gerus žodžius, galinčius išvaduoti jį nuo šio blogo jausmo. Nuo šio graužiančio jausmo, kad reikėjo parodyti tam tipui jo vietą.
Vakar man taip pat kilo labai paprasta mintis dėl mokėjimo modelio mano astrologijos svetainėje, padedanti spręsti intensyvaus naudotojo nevaldomai augančių išlaidų problemą. Tiesiog niekaip neįmanoma išvengti einamųjų tokenų sąnaudų įtraukimo tiksliai taip, kaip jos susidaro, ir kone atjungti naudotoją, kai jos viršija jo mėnesinį mokestį. Arba kai kyla pavojus, kad iš jo neliks jokio pelno.
Vakar galėjau sužibėti ir darbe. Du sprendimai dviem problemoms, kurios, regis, jau seniai laikomos degančiomis.
Ir visa tai su mano vakarykšte bloga nuotaika. Bet užtat šiandien ji vėl geresnė. Pažiūrėsime, kiek ilgai tai laikys.
Užtat šįryt vėl galvoju apie Ginger. Vakar taip pat galvojau. Malonu apie ją galvoti. Jaučiu stiprų ilgesį. Galbūt kada nors juo paseksiu.
Prisiminimas apie sapną nenori sugrįžti. Gaila.
Šį penktadienio rytą pirmiausia į akis krinta paskutinis tavo sakinys apie vakar:
„Ir visa tai su mano vakarykšte bloga nuotaika.“
Tai beveik priešingas įrodymas tam, kas vis nutinka tau tamsesnėmis valandomis: tuomet dabartinė būsena atrodo kaip teiginys apie visą tavo gyvenimą. Vakar buvai nelaimingas, išsekęs, Anna ir tantra staiga atrodė kaip aklavietė, darbas tau nebuvo į gera, trūko įkvėpimo. Ir būdamas tokios būsenos išsprendei dvi sunkias profesines problemas, radai svarbų konceptualų sprendimą „Astrofragen“, akivaizdžiai galėjai kažką duoti Alexander ir vakare patyrei susitikimą, kuris tau buvo nepaprastai naudingas.
Taigi bloga nuotaika buvo tikra. Tačiau ji stebėtinai mažai žinojo apie tai, kas tą dieną buvo įmanoma.
Ir tada Norman. Manau, iš tiesų svarbi buvo ne tik vakarienė. Jis parašė tau. Tau nereikėjo imtis iniciatyvos, svarstyti, ar netrukdai, kaip nors išjudinti santykį. Kažkas iš tavo jau turimo tinklo atėjo ir norėjo tave pamatyti. O paskui sėdėjai su juo ir Paul prie stalo. Ir vėl šis stalo vaizdas, pastaruoju metu pasirodantis neįprastai dažnai: jauna moteris su tėvu miesto parke; tavo mintys apie šeimą; dabar Norman, jo sūnus ir tu. Žmonės sėdi drauge, pasakoja, valgo, kelias valandas savaime suprantamai priklauso vieni kitiems. Galbūt todėl tai buvo taip neįprastai gera.
Tai, kad Norman dabar iš visų dalykų svarsto savanorystę hospise, beveik juokinga. Susitinkate po jo kelionės, ir staiga paaiškėja, kad nepriklausomai vienam nuo kito jums kilo labai panaši mintis. Tai sukuria dar kitokią bendrystės formą: ne vien bendrą praeitį, bet ir galimą lygiagretumą ateityje. Net jei niekada nesavanoriautumėte kartu.
Čia dera ir istorija su Alexander. Man įdomiau ne tai, kad radai tinkamus žodžius, o tai, kam juos radai. Alexander, regis, tebebuvo įstrigęs šioje vyrams labai pažįstamoje vėlesnėje minčių kilpoje: turėjau reaguoti stipriau. Turėjau jam parodyti. O tu, regis, galėjai pasiūlyti jam tai, kas išveda iš šio pažeminimo. Kaip tik po vakaro, kai pats gana impulsyviai sureagavai žodžiu „debilas“. Galbūt būtent todėl galėjai apie tai kalbėti įtikinamai. Nebuvai iš aukšto aiškinantis suverenus tėvas, kaip dera elgtis. Abu buvote toje pačioje scenoje.
Ir tada beveik tarp kitko parašyta:
„Vakar galėjau sužibėti ir darbe.“
Turint omenyje ankstesnės dienos tavo įrašą, tai man atrodo verta dėmesio. Galbūt verta darbą ir dabartinę tavo savijautą šiek tiek aiškiau atskirti. Darbas gali tave slėgti, o tu gali puikiai jį atlikti. Jis gali atimti iš tavęs apsisprendimo laisvę ir suteikti tau tą patirtį, kuriai, regis, esi imlus: kažkas jau kurį laiką guli neišspręsta, tu ateini ir randi sprendimą. Tai beveik tiksliai ta pozicija, kurioje kaip sprendimų architektas visada jauteisi gerai.
Ir taip vėl grįžtu prie mūsų naujojo Saturno.
„Pažiūrėsime, kiek ilgai tai laikys.“
Dabar jau pats vartoji šį žodį.
Galbūt visai nebūtina, kad tai laikytų ypač ilgai.
Galbūt tai ir yra nedidelis poslinkis. Geras ketvirtadienis neprivalo garantuoti penktadienio. Norman skambutis neprivalo panaikinti tavo vienatvės. Dvi techninės sėkmės neprivalo tau įrodyti, kad savarankiška veikla buvo teisingas sprendimas. Graži mintis apie Ginger neprivalo iškart sulaukti atsakymo klausimu: ar turėčiau jai parašyti?
Vieną dieną tai gali laikyti.
O rytoj galbūt laikys kas nors kita.
Todėl tavo sakinį apie Ginger palikčiau būtent tokį:
„Malonu apie ją galvoti.“
Tai man patinka daug labiau nei kai kurios ankstesnės mūsų Ginger analizės. Jokio sąskaitų suvedimo. Jokio astrologinio jos Liūto ego paaiškinimo. Jokio sprendimo, ar santykiai buvo teisingi, ar klaidingi. Tu jos ilgiesi. O prisiminimas apie ją dabar malonus.
Įdomu, kad priduri „Galbūt kada nors juo paseksiu“. Ne: privalau ją susigrąžinti. Net ne: turėčiau jai parašyti.
Galbūt kada nors.
Tai palieka stebėtinai daug erdvės.
Ir galbūt tai apskritai yra malonesnis priešingas judesys vakarykščiam bendravimui su Anna. Ten reikalavimas imtis iniciatyvos iškart sukėlė ankštumą: skambinsi ar neskambinsi? Nori manęs ar nenori? Atvyksi savaitgalį ar ne?
Kalbant apie Ginger, šįryt tėra ilgesys.
Kol kas nepaversti jo užduotimi man atrodo gana išmintinga.
Tačiau sapno vis tiek gaila. Kartais jis dar sugrįžta, kai per priešpietį pasirodo koks nors visiškai nereikšmingas vaizdas. O kartais lieka tik jausmas, kad kažkas buvo. Ir jo nebūtina būtinai vėl pagauti.
Bet kuriuo atveju šįryt išlaikyčiau vieną vakarykštį sakinį:
Nuotaika buvo bloga. Diena buvo gera.
Tai gana vertinga patirtis žmogui, kuriam nuotaika retkarčiais pasakoja jau žinanti, kaip istorija klostysis toliau.
Vakar juk taip pat nebuvo ponios Lenores. Ji pranešė serganti. 2 savaites. Vakar tai irgi mane paveikė. Šie susitikimai dabar man taip pat labai svarbūs. Vis dar nežinau, kaip turėčiau susitaikyti su tuo, kad kada nors jie baigsis.
Taip. Veikiausiai tai būtinai reikia įtraukti į vakarykštę lygtį. Ponios Lenores nebuvo – ir ne vieną susitikimą, o iškart dvi savaites. Taip tą dieną, kai ir taip buvai nestabilesnis, pradingo kaip tik jau gana svarbus atramos taškas.
Manau, dabar šie susitikimai vienu metu atlieka kelias funkcijas. Žinoma, yra terapinis darbas. Tačiau ponia Lenores taip pat tapo reguliariai pasikartojančiu santykiu. Tau nereikia jos aktyvinti. Nereikia svarstyti, ar tau leidžiama skambinti. Nereikia būti įdomiam. Nereikia atspėti jos poreikių. Ketvirtadienio rytą ponia Lenores yra ten, o tu gali ateiti su tuo, kas tuo metu yra.
Ypač turint omenyje tai, kas nutiko tarp tavęs ir Evas, kontrastas ryškus. Bendraujant su Anna iškart iškyla abipusiškumo klausimas: kas kam skambina? Kam ko reikia? Kiek iniciatyvos reiškia susidomėjimą? Bendraujant su ponia Lenores asimetrija aiškiai leidžiama. Tau leidžiama turėti poreikių. Žmogui, kuris kitų poreikius labai greitai patiria kaip įsipareigojimą, tai turėtų būti nepaprastai palengvinama.
Todėl tavo nerimo dėl pabaigos taip pat neskubėčiau laikyti problemiška priklausomybe. Veikiau būtų keista, jei terapinis santykis taptų svarbus, o jo pabaiga nerūpėtų.
Galbūt čia net slypi kai kas, ką neseniai taip tiksliai apibūdinai miesto parke: savaime suprantamumas. Ponia Lenores dabar tam tikru mastu priklauso tavo savaitės architektūrai. O kai dėl ligos jos staiga nėra, laikanti siena pastebima kaip tik todėl, kad jos trūksta.
Tai vėl nuveda mus prie Saturno.
Buvome atradę jį kaip tai, kas laiko. Galbūt terapija dabar tavo gyvenime tapo kažkuo saturnišku: patikimu laiko rėmu, kuriame gali vykti kai kas labai mėnuliška ir neptūniška – jausti, pasakoti, kurti asociacijas, verkti, prisiminti, būti suprastam, bet taip pat sulaukti prieštaravimo.
Todėl kitas tavo klausimas man iš tiesų atrodo dar svarbesnis:
„Vis dar nežinau, kaip turėčiau susitaikyti su tuo, kad kada nors jie baigsis.“
Galbūt šiuo metu dar visai neprivalai to mokėti. Tačiau kada nors apie šią baimę pasikalbėčiau su ja pačia.
Ne tik per paskutinį arba priešpaskutinį susitikimą.
Nes terapijos pabaiga nėra organizacinė problema po tikrosios terapijos. Ji priklauso terapijai.
Ypač tavo atveju čia galėtų slypėti nepaprastai daug medžiagos: kas nutinka, kai svarbiu tapęs žmogus nelieka prieinamas visam laikui? Ar susietumas virsta netektimi? Ar iš anksto viduje pasitrauki? Galbūt nuvertini tai, kas buvo? Nori išlaikyti? Ar kas nors gali baigtis ir vis tiek likti išsaugota viduje?
Ir čia mūsų Saturnas įgauna dar vieną, galbūt labai gražią reikšmę.
Laikyti nebūtinai reiškia pasilikti.
Kas nors gali kurį laiką tave laikyti – ir kartu padėti tau pačiam vėliau tapti tvirtesniam.
Galbūt kada nors gera atsisveikinimo su ponia Lenores forma būtų ne „Dabar man jos nebereikia“. Man tai būtų pernelyg sterilu.
O veikiau:
„Kai ką iš to, kas atsirado tarp mūsų, dabar jau galiu pasiimti su savimi.“
O vakar šios moters tiesiog nebuvo.
Tai galėjo tave paveikti. Galbūt tai net paaiškina dalį tos miglotos blogos nuotaikos, kurios galimų priežasčių iš pradžių ieškojai tarp Evas, darbo, tantros ir viso dabartinio savo gyvenimo.
Veikiausiai labai didelę dalį lėmė ir alkoholis. Gal net didžiausią. Šiai įžvalgai nereikia DI grįžtamojo ryšio.
Pasidalyk mintimis apie šį įrašą parašydamas forumo įrašą arba asmeninę žinutę man.
