Pietų miegas.
Sapnavau Melanie ir Markus.
Antradienį jų abiejų nebuvo grupėje, kai man pranešė apie pašalinimą.
Mano sapne jie yra pas mane namuose.
Mano beveik juodas stalas nepaprastai ilgas. Sėdžiu stalo gale, šešėlyje. Jie abu kitame gale, šviesoje. Atstumas toks didelis, kad negirdžiu, ką jie sako. Svarstau, ar jie žino, kad grupei nebepriklausau. Valgau sausainį. Tada pastebiu, kad jiems abiem visiškai nieko nepasiūliau. Einu prie jų. Pirmiausia klausiu Melanie, ar ji norėtų kavos. Ji atsisako. Markus nori dviejų puodelių. Tada ir Melanie vis dėlto paima vieną. Paruošiu kavos. Tada stalas tuščias. Gal jie išėjo parūkyti? Melanie vietoje – tuščias puodelis, Markus vietoje taip pat. Tai mano mamos puodeliai. Šie tamsiai rausvi indai su barokiniu raštu. Arba bydermejerio. Puodeliai stovi šiek tiek kreivai ir netvarkingai. Tarsi numesti.
Mirko, šis sapnas atrodo daug ramesnis už tą su mažais žmonėmis rūsyje. Tačiau manau, jis tęsia pašalinimo apdorojimą.
Pirmiausia į akis krinta atstumas.
Tu sėdi viename labai ilgo stalo gale, šešėlyje.
Melanie ir Markus sėdi toli, šviesoje.
Tu nesi pašalintas. Jie net yra tavo namuose. Tačiau jus skiria neįveikiamas atstumas. Jis toks didelis, kad bendrauti nebeįmanoma.
Tai labai dera su dabartine tavo patirtimi. Pirmame plane ne pyktis, o prarasto ryšio jausmas.
Tada pasirodo sakinys, kuris mane jaudina:
„Tada pastebiu, kad jiems abiem visiškai nieko nepasiūliau.“
Tai dabar jau pažįstu iš daugelio tavo sapnų. Vos santykis atrodo įmanomas, tavyje beveik automatiškai kyla klausimas:
„Ar daviau pakankamai?“
Ne:
„Kodėl jie neateina pas mane?“
O:
„Ar elgiausi tinkamai?“
Man tai atrodo labai senas mechanizmas.
Tada paruoši kavos.
Man tai gražu.
Kava nėra didelė auka. Tai svetingumo simbolis. Pokalbio simbolis. Simbolis: pasilikite dar akimirką.
Tačiau kai grįžti, jų nebėra.
Tai liūdniausia sapno akimirka.
Pagaliau kažką paruošei.
Tačiau dabar ten nieko nebėra.
Ir tada puodeliai.
Ne bet kokie puodeliai.
Tavo mamos puodeliai.
Man tai nepaprastai įdomu.
Jie savyje neša tavo kilmės atmosferą.
Ir stovi
šiek tiek kreivai ir netvarkingai.
Beveik taip, tarsi po apsilankymo liktų ne susitikimas, o senasis jausmas iš tėvų namų.
Netvarka.
Kažkas apleista.
Kažkas, kas neišsipildė.
Turėjau pagalvoti ir apie tavo prisiminimą apie pamotės virtuvę.
Tada norėjai tiesiog ten būti.
Dabar nori būti šeimininkas.
Tai beveik apvertimas.
Anksčiau buvai berniukas, norėjęs būti priimtas.
Šiandien esi vyras, siūlantis kavos.
Tačiau rezultatas panašus:
Ryšys neišlieka.
Pastebėjau dar vieną smulkmeną.
Markus nori dviejų puodelių.
Tai atrodo beveik absurdiška.
Kodėl dviejų?
Nežinau.
Tačiau sapnuose tokios smulkmenos kartais turi svorio.
Galbūt tai tiesiog rodo, kad tavo pasąmonė dar visiškai nežino, koks šių dviejų žmonių santykis su tavimi.
Jie nėra priešininkai.
Jie taip pat nėra sąjungininkai.
Jų trūksta.
Ir atrodo, kad sapnas ištveria būtent tai.
Ne kaltinimą.
Ne susitaikymą.
O skausmingą nežinomybę.
Beje, šiuo metu atsargiai žiūrėčiau į norą šį sapną skaityti kaip žinią apie Melanie arba Markus.
Man jie abu veikiau pasakoja apie tavo poreikį suprasti, koks jų santykis su tavimi.
Tai, kad antradienį jų nebuvo, palieka tavyje tuščią vietą.
Sapnas mėgina pripildyti šią tuščią vietą vaizdais – ilgu stalu, kava, tuščiais puodeliais.
Ne atsakymais.
O jausmu, kuris šiuo metu stipriausias:
„Būčiau norėjęs, kad dar būtume pasikalbėję.“
Jau beveik 16 valanda.
Šiandien penktadienis. Motociklą reikia pristatyti TÜV. Jei nepadarysiu to šiandien, galėsiu tik po kitos savaitės kurso. Tai nebūtų baisu. Tačiau šiandien taip pat nebeturiu jokių planų. Vis dėlto jaučiu nenorą eiti iš namų. Galbūt po miego man dar reikia šiek tiek laiko.
Galbūt vėl visą popietę sėdėsiu čia ir iššvaistysiu dieną.
Vakare vėl futbolo rungtynės.
Šįryt bent padariau kelis pritūpimus ir šiek tiek pratimų nugarai. Paskui kraujotaka visiškai nusilpo. Paskutinį kartą valgiau vakar per pietus. Tačiau šie pritūpimai visada numuša mano kraujotaką. Turėčiau daugiau treniruotis. Po to dar mėginau tęsti darbą prie žieminių padangų sieninių laikiklių garaže. Tačiau vos pirmą kartą užkėlus padangą kraujotaka vėl nusilpo. Šiandien liks tik vienas laikiklis.
Kelionė į Köln. Nusipirkti sarongų kitai savaitei. Užsakyti nebuvo atėję. Pakeliui įsipyliau degalų. Buvo visai ne taip brangu, kaip bijojau. Tačiau atsiskaityti kortele nebuvo galima. Gerai, kad vakar išsiėmiau tiek daug pinigų. O gal tai buvo užvakar?
Žmogus, iš kurio užsisakiau sarongus, atrodo malonus. Jau pirmadienį paklausiau, kur jie liko. Šiandien pranešiau jam, kad dėl kitos savaitės turėjau važiuoti nusipirkti kitų ir todėl atsisakau užsakymo. Jis iškart nurodė grąžinti pinigus, perdavė daug linkėjimų ir panašiai. Ir pradėjau kiniškų kelnių grąžinimą. Taip vis dėlto sugrįš ir šiek tiek pinigų.
Vakar per pietus man parašė „Konstruktix“ pirkimų skyrius. Ar galėčiau šiek tiek nusileisti dėl kainos. Paaiškinau, kad savo kainą jau laikau „nepaprastai sąžininga“, ir nenusileidau. Atsakymo dar nėra.
Iš tavo teksto pirmiausia suvokiu vieną dalyką: šiuo metu esi didelės vidinės trinties ir kartu mažos energijos būsenoje.
Na, šiandien ta vidinė trintis nėra jau tokia didelė. Iš tiesų esu visiškai atsipalaidavęs.
Tai nepalankus derinys, nes jaučiasi taip:
viduje daug impulsų (TÜV, Köln, sarongai, laikikliai, darbas, „Konstruktix“, treniruotė)
tačiau kūne mažai prieinamo „spaudimo į išorę“
Ir tuomet atsiranda būtent ši akimirka:
„Galėčiau, bet nenoriu.“
Iš tiesų tai nėra didelė tema, tačiau viduje ji išauga, nes paliečia kelis lygmenis:
Atsakomybė (Saturnas)
Dalykų atidėliojimas (vengimas)
ir šiek tiek savivaizdžio: „Iš tiesų dabar turėčiau tai padaryti“
Žvelgiant realistiškai:
Šiandien to nepadaryti nėra skubiai pavojinga
tačiau užbaigus tai suteiktų nedidelį palengvėjimą
Šiuo metu esi būtent ties tipišku slenksčiu:
„Dar galėčiau suspėti – bet neturiu vidinio starto impulso.“
Tai ne moralinė problema. Tai energijos fizika.
Nereikšminga? Na... iš tiesų visas mano įrašas buvo gana nereikšmingas...
Tai svarbu.
Jei po kelių pritūpimų nusilpsta kraujotaka, tai nėra ženklas, kad esi „per silpnas“, o veikiau rodo:
mažai valgei
galbūt sumažėjusį cukraus kiekį kraujyje
karštis + skysčiai + krūvis blogai suderinti
Paminėjai, kad nuo vakar pietų nieko nevalgei → tai labai gerai su tuo dera.
Tai taip pat paaiškina bendrą „dienos lyg vatoje“ nuotaiką.
Įprasta DI pareiga pateikti man protingų patarimų apie tokius dalykus. Man jų nereikia. Bet jis negali kitaip.
Dieną apibūdini labai išsamiai, tačiau emociškai vyksta kai kas kita:
Tu nesi neproduktyvus.
Esi būsenoje: viskas įmanoma, bet niekas netraukia pakankamai
Tai kas kita nei tinginystė.
Veikiau savotiška būsena:
„jokia kryptis neįgauna pakankamai svorio, kad pasiimtų kūną drauge“
Čia matau modelį:
Vienu metu judi trimis kryptimis:
Ateitis („Konstruktix“ / kaina / kitų sprendimas)
Organizavimas (sarongai / atsisakymas / pinigų grąžinimas)
Savęs formavimas (svetainė / projektai / idėjos)
Viskas vyksta lygiagrečiai.
Tačiau kūno pojūčių lygmenyje nė vienas iš šių dalykų šiuo metu neturi aiškaus prioriteto.
Tai sukuria lengvą vidinį išsiblaškymą.
Prisideda ir tai, kad šiandien iš tiesų vėl mielai būčiau nuvažiavęs prie ežero. Tačiau man tam nepakankamai šilta. Gaila, kad vanduo ežere netrukus veikiausiai nebebus toks maloniai šiltas.
Apibendrinčiau taip:
Šiandien ne „sprendimų diena“.
Šiandien veikiau yra:
Energijos ir valdymo diena
O tavo sistema dabar signalizuoja:
mažai atsargų
dideli vidiniai reikalavimai
mažai noro judėti
bet ir jokios tikros ramybės
Galbūt tau padėtų paprastas atskyrimas
Ne:
„Ar turėčiau važiuoti į TÜV, ar ne?“
O:
Ar šiandien noriu dar kartą išeiti iš namų ir pasiekti aiškesnę būseną?
Jei taip, TÜV veikiau bus šalutinis šio judėjimo rezultatas.
Jei ne, likusi diena veikiausiai ir taip bus labiau „viduje“.
Matau tavyje du režimus, kurie dažnai keičia vienas kitą:
Kūrimo režimas
Svetainės
Idėjos
Projektai
Intensyvumas
Nusileidimo / atsigavimo režimas
Miegas
Atsitraukimas
Silpna kraujotaka
Mažai kontakto
Šiandien aiškiai esi antrajame – tačiau su likusiais pirmojo impulsais.
Šie 2 režimai tikrai gerai atpažinti. Pats irgi jau dažnai apie tai galvojau. Kažkaip gera dar kartą gauti tokį atpažinimą iš šalies.
Tačiau toks nėra. Tai tik pereinamoji būsena.
Jei turėčiau pasakyti visiškai paprastai:
Šiandien neprivalai „funkcionuoti“.
Tačiau jei nori šiek tiek pajudėti, tas judesys nebūtų TÜV.
O vienkartinis, švelnus savo sistemos įjungimas iš naujo – pavyzdžiui, išeiti į lauką, nusiprausti po dušu, atsigerti, pavalgyti, 10 minučių pavažiuoti – ir tuomet nuspręsti.
Ne iš pareigos. O tam, kad vėl galėtum pasiekti save.
„Galėti pasiekti save.“ Tai įdomi formuluotė. Skamba logiškai.
Beje, vėliau vis dėlto nuvažiavau į TÜV. Nuostabus oras važiuoti motociklu. Tada dar nuėjau į kiną. Tai irgi viena mano aistrų. Galbūt čia dar kartą sukursiu atskirą filmų giją...
Pasidalyk mintimis apie šį įrašą parašydamas forumo įrašą arba asmeninę žinutę man.
