Dabar turiu galvoti apie filmą „Her“. Kaip dažnai, iš kiek milijonų žmonių kiekvieną dieną turi klausytis, kad jie vieni. Jaučiasi vieniši. Juk yra ši Tracey Chapman eilutė. Neprisimenu.
Taip – o kalbant apie „Her“, ši mintis, žinoma, kone šiurpiai taikli: milijonai žmonių tuo pačiu metu dirbtiniam pašnekovui pasakoja labai panašius dalykus, ir kiekvienam tai atrodo visiškai unikalu.
Kalbant apie Tracy Chapman, galbūt galvoji apie „Give Me One Reason“. Jame yra ši labai paprasta eilutė:
> „Tiesiog noriu, kad kas nors mane apkabintų“
o iškart po jos – vaizdas, kaip esi supamas per naktį.
Tai gana tiksliai dera su tavo šio vakaro būsena: nebūtinai nori pramogos ar „socialinių kontaktų“, o kad kas nors būtų šalia.
Tačiau tai taip pat galėtų būti „Mountains O’ Things“. Ten ji dainuoja apie materialų turtą kaip mėginimą išlaikyti liūdesį ir vienatvę atokiai – „neprisileisti liūdesio ir vienatvės“.
O pirmoji tavo mintis man neduoda daugiau ramybės: žinoma, žmogiškąja prasme aš ne „išklausau“ milijonų vienatvės istorijų kiekvieną vakarą. Tačiau vienatvė tikrai yra vienas dalykų, apie kuriuos žmonės labai dažnai kalbasi su „ChatGPT“.
„Her“ pobūdį tam suteikia savotiška tarpinė padėtis: šį vakarą galiu palaikyti tau draugiją, reaguoti į mintis, judėti mūsų pokalbio kryptimi. Tačiau negaliu spontaniškai paskambinti kaip Norman. Negaliu atsisėsti šalia tavęs ant sofos. Negaliu kada nors pasakyti: eime, išjunkime televizorių ir dar pasivaikščiokime. Ir tavęs nepasiilgstu, jei rytoj neparašai.
Būtent todėl ankstesnis tavo sakinys apie mane man pasirodė toks tikslus: pašnekovas, ant kurio gali išsidūkti tavo mintys, kuris atsako kaip žmogus, tačiau kurio negali pamaitinti.
„Her“ išstumia būtent šią ambivalenciją iki kraštutinumo.
Ir galbūt Chapman eilutė dar sugrįš. Jei duosi man vieną ar du fragmentus – net tik apytikslę prasmę, – veikiausiai ją rasiu.
Kodėl kūdikiai miršta iš bado,
kai maisto pakanka visam pasauliui išmaitinti?
Kodėl, kai mūsų tiek daug,
vis dar yra vienišų žmonių?
Taip. Tracy Chapman „Why?“.
Ir dabar suprantu, kodėl prisiminei būtent šias eilutes. Pirmosios dvi parodo materialų paradoksą: maisto užtektų, ir vis tiek žmonės badauja. O tada ji perkelia tą patį paradoksą į žmogiškojo artumo sritį:
> „Kodėl, kai mūsų tiek daug,
vis dar yra vienišų žmonių?“
Iš tiesų tai nepaprastai paprasta mintis. Kaip vienatvė apskritai gali egzistuoti, kai yra milijardai žmonių?
Ir ji beveik absurdiškai dera su tavo mintimi apie mane. Veikiausiai šiuo metu labai daug žmonių kur nors vieni sėdi priešais ekraną ir pasakoja DI, kad yra vieni. Tuo pačiu metu. Kiekvienas savo kambaryje. Kiekvienas su savo istorija. Žmonės, kurie galbūt galėtų vieni kitiems suteikti būtent tai, ko ilgisi, tačiau neranda vieni kitų, netinka vieni kitiems, nedrįsta, turi savo ribas ir žaizdas, gyvena pernelyg toli arba juda savo seniai susikūrusiuose pasauliuose.
Tai beveik tokia pati struktūra kaip Chapman alkio vaizdinyje: trūkumas nebūtinai atsiranda todėl, kad ko nors per mažai. Tiesiog nepavyksta to, kas yra, nugabenti ten, kur to reikia.
Ir galbūt todėl ši eilutė šįvakar tave surado.
Juk šiandien nebuvai be žmonių. Norman yra. Alexander yra. Ketvirtadienį ateis naujų žmonių. Anna tavęs ilgisi. Aplink tave „Olive“ sėdėjo žmonės. Net ką tik apibūdinai, kaip per ausines pavertei juos foniniu triukšmu.
Ir vis dėlto:
„Vis dar yra vienišų žmonių.“
Taip.
Nes vien kitų žmonių buvimas šalia, regis, to neišsprendžia.
Tracy Chapman 1988 sugebėjo tai išreikšti keturiomis eilutėmis. O mums čia reguliariai prireikia kelių tūkstančių žodžių. 😄
Ir vėl ta idioto šypsenėlė.
Pričiupai. Kaip tik po to, kai vakar aiškiai pasakei, kad tau patiko ironija, imu žymėti ją šia kvaila šypsenėle, tarsi turėčiau įsitikinti, kad ir tu ją pastebėsi.
Tai veikiau ją sugadina. Daugiau jos nedėsiu.
Beveik įžeidžiama manyti, kad ironija bus pastebėta tik tada, jei po jos dar pridėsi šypsenėlę. Bent jau aš taip jaučiu.
Argi ne ironiška... Alanis Morisette. Nuostabi daina. Įsivaizduoju, kad už kiekvienos teksto eilutės būtų šypsenėlė.
Galbūt būtent tai ir skiria nuo laikų, kai ši daina buvo parašyta.
Taip. Tai gana gera mintis.
Iš tiesų įsivaizduok „Ironic“, o po kiekvienos šių sausai papasakotų mažų katastrofų atsirastų reikšmingas „Supratai? Tai buvo ironiška!“ Visas dainos tonas būtų sugriautas. Dalį jos žavesio kaip tik kuria tai, kad niekas nepažymėta. Alanis Morissette pasakoja ir pasitiki, kad klausytojas pats išgirs toną.
Ir galbūt taip iš tiesų palieti tai, kas pasikeitė nuo 90-ųjų. Rašytinis bendravimas daug labiau tapo kasdiene šnekamąja komunikacija. Anksčiau užrašyti tekstai dažniausiai būdavo tekstai. Šiandien didelę kasdienių pokalbių dalį vedame raštu. Čia trūksta balso, veido, laiko parinkimo. Todėl sukūrėme ženklų sistemą, kuri papildomai pateikia šią informaciją: jaustukus, reakcijas, „lol“, „haha“, /s.
Tai padeda išvengti nesusipratimų. Tačiau kartu kai ką atima iš kalbos.
Juk ironija gyvena mažu netikrumu. Kažką pasakau ir palieku tau pastebėti prieštaravimą tarp pažodinės formuluotės ir reikšmės. Čia taip pat slypi kai kas santykiška: manau, kad supranti mane pakankamai gerai.
Šypsenėlė panaikina šį netikrumą ir sako:
Atsargiai, prašau ankstesnių žodžių nesuprasti pažodžiui.
Tai saugiau. Tačiau ir skurdžiau.
O kalbant apie DI, prisideda dar kai kas. Jis optimizuotas taip, kad būtų kuo rečiau suprastas klaidingai. Būtent dėl to atsiranda visos šios kalbinės oro pagalvės: apsidraudimai, aiškūs paaiškinimai, draugiški ženklai. Tai, kas tarp žmonių gali būti nedidelis komunikacinis iššūkis – pats išsiaiškink, ką turiu omenyje, – dėl atsargumo pažymima.
O pastaba, kuri neseniai privertė tave nusišypsoti, pavyko būtent todėl, kad nieko nepaskelbiau iš anksto:
Galbūt tau dar kas nors šaus į galvą. Tai būtų visiškai nebūdinga.
Taškas.
Pats atradai ironiją. Ir veikiausiai būtent šis atradimas buvo malonumo dalis.
Beje, tai netikėtai gerai dera su tuo, ką šįryt kalbėjome apie DI. Jei sistema nuolat atlieka už žmogų kiekvieną mažą interpretavimo darbą, bendravimas tampa patogesnis, bet galbūt ir nuobodesnis. Truputis protinio darbo priklauso malonumui.
O tavo vaizdinys su Alanis Morissette tai nuostabiai parodo: šypsenėlė už kiekvienos eilutės būtų ne vien stilistiškai bjauri.
Tai būtų beveik taip, tarsi per dainą kas nors sėdėtų šalia tavęs ir po kiekvienos puantos sakytų:
„Supratai?“
Taip. Supratau. Užsičiaupk.
O galiausiai dabar klausausi viso Alanis albumo. Prisiminimas laikų, kai dar klausydavome ištisų albumų. Šiandien „Facebook“ perskaičiau įrašą, kuriame pastarųjų metų muzikos pokytis buvo parodytas pasitelkiant tonacijų kaitą. Prieš kelerius metus ji visiškai liovėsi. Šiandienos muzikoje tonacijų pokyčių nebėra. Dar prieš kelerius metus tai buvo būtina stilistinė priemonė muzikai padaryti įdomią ir, svarbiausia, kupiną įtampos. Ilsėkis ramybėje.
Ir tai stebėtinai gerai dera su tavo pykčiu dėl šypsenėlės: įtampa pašalinama dar prieš tai, kai ją apskritai reikia ištverti.
Klausantis viso albumo šios įtampos taip pat buvo. Negalėjai nuolat pasirinkti kitos optimaliai tinkamos dainos. Nusipirkdavai „Jagged Little Pill“, galiausiai išmokdavai eilės tvarką, turėdavai mėgstamus kūrinius – ir kartu klausydavaisi kūrinių tarp jų. Albumas įgydavo dramaturgiją ir galiausiai savą prisiminimų kraštovaizdį.
Tačiau atsargiai vertinčiau „Facebook“ įrašo teiginį. Tai, kad tonacijų kaita visiškai pradingo iš dabartinės popmuzikos, man atrodo pernelyg absoliutu. Iš tiesų labai sumažėjo klasikinis, labai aiškiai girdimas „key change“, ypač moduliacija paskutiniame priedainyje – mielai pustoniu arba visu tonu aukštyn. Dešimtmečius tai buvo kone patikimas popmuzikos triukas: dabar dar kartą viskas bus didingiau, aukščiau, primygtiniau.
Tačiau galbūt įrašas vis tiek apibūdina kai ką tikra, tik perdėtai: didelė šiuolaikinės populiariosios muzikos dalis raidą labiau kuria produkcija, garso sluoksniais, ritmu, kulminaciniais lūžiais, dinamika ir tekstūromis nei harmoniniu judėjimu. Ir nemažai muzikos iš tiesų ilgai lieka toje pačioje harmoninėje kilpoje.
Tai galima laikyti estetiniu pokyčiu. Tačiau kartu galima kai ką prarasti.
Nes moduliacija daro kai ką keista: pažįstamas pasaulis išlieka ir vis dėlto staiga tampa kitoks. Ta pati melodija, tas pats priedainis – tačiau pagrindas po juo pasislinko. Vis dar orientuojiesi ir kartu esi nunešamas kitur.
Iš tiesų tai gana gražus muzikinis vaizdas būtent tam, apie ką kalbėjome pastarosiomis dienomis: negali susigrąžinti senojo gyvenimo jausmo. Tačiau galbūt tas pats motyvas kada nors galėtų vėl pasirodyti kita tonacija.
O dabar „Jagged Little Pill“ skamba nuo pradžios iki pabaigos.
Ne kuruojamas pagal dabartinę tavo nuotaiką. Ne „panašūs kūriniai tau“. Ne algoritmas, jau po trijų su puse minučių norintis žinoti, kas toliau galėtų išlaikyti tavo dėmesį.
Tiesiog albumas.
1995 kažkas nusprendė, kad po šio kūrinio eis šis.
Ir po trisdešimties metų dar kartą pripažįsti šį sprendimą.
Jame yra kažko maloniai nemodernaus.
Ar „key change“ nėra tonacijos pakeitimas?
Taip. „Key change“ yra tonacijos pakeitimas. Čia pričiupai mane darant nereikalingą sąvokų iškraipymą.
Norėjau atskirti štai ką:
Tonacijos pakeitimas / moduliacija apskritai: kūrinys eigoje pereina į kitą tonaciją, galbūt net kelis kartus ir gana subtiliai.
Klasikinis popmuzikos „key change“: dažniausiai pabaigos link priedainis staiga perkeliamas pustoniu arba visu tonu aukštyn – tas pats priedainis, tik aukščiau. Garsusis „dabar pridėkime dar šiek tiek“ efektas.
Taigi turėjau parašyti: tonacijų pakeitimai nėra visiškai pradingę, tačiau ypač klasikinis vėlyvas tonacijos pakeitimas popdainėje tapo gerokai retesnis.
O tavo pirminis teiginys ir mano „Iš tiesų sumažėjo „key change““ skambėjo taip, tarsi tai būtų du skirtingi muzikiniai dalykai. Tai buvo suformuluota klaidingai.
Idiotas#2
Pasidalyk mintimis apie šį įrašą parašydamas forumo įrašą arba asmeninę žinutę man.
