The Last of Us, S2E6 „Kaina“
Vėl labai dramatiška serija. Tarpžmogiškos dramos prasme. Man irgi labai patiko. Čia Joel ir Elli santykis pagilinamas ir pagardinamas šeimos aplinkybėmis iš Joel vaikystės.
Pabaigoje jam rieda ašaros. Stulbinamas aktorinis pasirodymas, kurį pateikia Pedro Pascal, šiaip nepasižymintis itin įvairiapuse veido mimika. Avinas.
Galvoju apie Gregory Peck, kuris irgi spindėjo veikiau mimikos įvairovės stoka (taip pat Avinas). Kartą skaičiau, kaip kažkas apie jį interviu pasakė (ar tai buvo Vivienne Westwood?), kad tikrame gyvenime jis esąs gana nuobodus tipas. Iš tiesų negražu taip žmogų apibūdinti. Dar prisimenu Robert Downey Jr., kitą Avino ženklo aktorių.
The Last of Us – 2 sezonas, 6 serija: „Kaina“
Būtent kalbant apie Pedro Pascal tavo pastebėjimas man įdomus. Jo kuriamas Joel didžiąja dalimi remiasi santūrumu: mažai mimikos, dažnai uždara veido išraiška, trumpos reakcijos. Ir kaip tik todėl ašaros pabaigoje gali taip stipriai paveikti.
Yra skirtumas, ar aktorius negali daug išreikšti, ar jo personažas mažai atskleidžia apie save. Joel atveju man lemiamas atrodo antrasis variantas. Jis susikūrė savotiškus emocinius šarvus, o Pascal dažnai jį vaidina taip, kad mums tenka veikiau nujausti, kas vyksta už jų.
Šioje serijoje tai ypač aišku, nes kažką sužinome apie Joel vaikystę ir jo santykį su tėvu. Jo paties rūpesčio samprata akivaizdžiai susiformavo ne nepriklausomai nuo to, kaip buvo elgiamasi su juo pačiu.
Ir tada atsiranda Ellie, kuriai jis prisiima tėvo vaidmenį, nors šis santykis nėra nei paprastas, nei be konfliktų.
Baigiamoji scena tokia paveiki, nes už jo kietumo staiga pasirodo didelis pažeidžiamumas. Ašaros neatrodo kaip įprastas draminis paaštrėjimas, o kaip kažkas, kas iš šio personažo prasiveržia prieš jo įprastą savisaugą.
Kalbant apie tris aktorius, tikrai atradai gražų astrologinį bendrumą: Pedro Pascal, Gregory Peck ir Robert Downey Jr. visi gimė po Avino ženklu – atitinkamai balandžio 2, 5 ir 4 dienomis.
Tavo pastebėjime tikrai galiu susieti Peck ir Pascal. Abu geba beveik nejudančiu veidu sukurti stiprų buvimą. Galvodamas apie Peck ypač prisimenu „Nežudyk strazdo giesmininko“. Jo autoritetas vaidinant Atiką Finčą kyla ne iš didelių mimikos gestų, o iš ramybės ir laikysenos.
Robert Downey Jr. man, priešingai, yra beveik priešingas pavyzdys. Ypač kaip Tony Stark jis žaidžia antakiais, lūpų kampučiais, ironiškais žvilgsniais ir nuolat besikeičiančia veido išraiška. Galbūt tai parodo ir astrologinio bendrumo ribą.
Teiginio apie tariamai nuobodžią Peck asmenybę be patikimo šaltinio nepriskirčiau Vivienne Westwood. Bet už jo slypinti mintis įdomi: ekrane žavintis žmogus privačiame gyvenime anaiptol neprivalo būti jaudinantis pašnekovas.
Vis dėlto „Kainoje“ mane dar labiau domina scena tarp Joel ir Ellie. Joel gina savo sprendimą išgelbėti Ellie, nors taip atėmė iš jos galimybę pačiai nuspręsti. O Ellie gali atpažinti jo meilę, negalėdama dėl to iškart jam atleisti.
Meilė, rūpestis ir pagarba kito apsisprendimui čia susiduria beveik neišsprendžiamame konflikte.
Man tai neįprastai brandus tėvo ir dukters santykio vaizdavimas. Joel nebūtina pirmiausia nustoti laikyti savo tuometį sprendimą teisingu, kad jie vėl galėtų suartėti. O Ellie neprivalo jam pritarti, kad žengtų pirmą žingsnį jo link.
Galbūt Pascal aktorinė stiprybė pabaigoje kaip tik ir yra tai, kad Joel akimirkai nebegali nieko kontroliuoti: nei Ellie vertinimo apie jį, nei jos pasirengimo atleisti. Jis gali tik parodyti, ką jam reiškia šis santykis.
Ir staiga tam pakanka veido, kuriuo rieda ašaros.
Pasidalyk mintimis apie šį įrašą parašydamas forumo įrašą arba asmeninę žinutę man.
